pirmadienis, lapkričio 17, 2008

ĮŽENGIANT Į SAULĖS ŠVIESĄ

„Tačiau visų pirma mes norėsime saulės šviesos; niekas daugiau negali augti tamsoje. Meditacija yra mūsų žingsnis į saulę.“

As Bill sees it, psl. 10

Kartais manau, kad neturiu laiko maldai ir meditavimui, pamiršdamas, kad visada rasdavau laiko išgerti. Rasti laiko įmano viskam, jei tik pakankamai to noriu. Pradedant meldimosi ir meditavimo rutiną, gera mintis būtų skirti tam kažkiek laiko planingai. Iš ryto aš perskaitau puslapį iš mūsų bendrijos knygų, vakare eidamas gulti, sakau: „Ačiū Tau Dieve.“ Kai malda taps įpročiu, aš skirsiu tam daugiau laiko, net nepastebėdamas, kad tai sudaro mano tokią užimtą dieną. Jei turiu problemų melsdamasis, aš tik kartoju Dievo Tėvo maldą, nes ji tikrai apima viską. Tada aš pagalvojau apie visa, už ką galiu būti dėkingas, ir sakau padėkos žodžius.
Man nereikia užsidaryti tam, kad pasimelsčiau. Tai gali būti padaryta ir pilname žmonių kambaryje. Aš tik kuriam laikui įsivaizduojamai pasitraukiu. Su laiku aš suprasiu, kad žodžiai man nebereikalingi, nes Dievas girdi mano mintis tyloje.

KASDIENIAI APMĄSTYMAI, psl. 322

Komentarų nėra: