pirmadienis, gegužės 11, 2009

„Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias“

SANKIRTOS

Psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas: „Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias“

2009-05-11


Pokalbis su psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku apie įvairius meilės pavidalus, žmonių santykius ir vienas kito naštų nešiojimą. Kalbino Andrius Navickas.

Daugeliui žmonių, ne tik krikščionių, labai patinka apaštalo Pauliaus himnas meilei, kuriame jis tvirtina, jog meilė kantri, viską ištveria, niekada nesibaigia. Tačiau jei paklausime apie jų pačių gyvenimus, retai išgirsime liudijimą apie tokią meilę. Veikiau išklausysime išdavysčių, nusivylimų, įsiskaudinimo istorijų. Ar tai reiškia, kad tik šventieji sugeba atrasti viską nugalinčią meilę? O gal šių dienų pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie meilę, nelabai mokame mylėti? Ką apskritai reiškia mylėti?

Pradėkime nuo to, kad kiekvienas iš mūsų esame sutverti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienas iš Dievo apibūdinimų yra meilė. Tai reiškia, jog kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra įrašytas ir meilės ilgesys, ir galimybė jį malšinti, auginti savyje dievišką meilę.

Kitas dalykas – ir čia jau kalbėsiu kaip psichoterapeutas – jei spręsčiau tik pagal savo pacientus, su kuriais bendrauju, tai tik kokie penki procentai žmonių sugeba mylėti ta dieviška, kantria ir niekad nesibaigiančia meile. Mylėti sutuoktinį ar vaiką, ar savo tėvus. Įdomu tai, jog dauguma iš šių penkių procentų yra pagyvenę žmonės.

Paradoksas – jauni žmonės kur kas aistringiau ir dažniau įsimyli, daugiau kalba apie savo jausmus, tačiau labai retai įsimylėjimas iš tiesų perauga į brandžią, gilią meilę. Labai svarbu suprasti, kad meilė nėra emocijų pliūpsnis, tai yra kelias – artėjimas prie to panašumo su dieviškos meilės pavidalu, kuris įrašytas mūsų prigimtyje. Mes nuolat turime mokytis mylėti, ir tai tikrai nėra paprasta. Kai vaikas gimsta, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai. Todėl, kai vaikas sulaukia vienų metų, tai reiškia, kad jo mamai ar tėčiui taip pat vieni. Vaikas mokosi būti žmogumi, mokosi mylėti, tačiau taip pat ir jo tėvai mokosi būti tėvais. Ir ne tik. Jie taip pat turi mokytis naujai priimti vienas kitą, nes iki šiol jie buvo vyras ir žmona, o gimus vaikui jie jau ne tik sutuoktiniai, bet ir tėvai.

Meilė paprastai prasideda nuo stipraus įsimylėjimo. Tačiau kaip mažas vaikas dar nėra visavertis žmogus, taip pat ir įsimylėjimas dar nėra tikra meilė. Ji turi užaugti, pereiti daug raidos etapų. Reikia daug kantrybės ir pastangų, kol kitas žmogus tikrai įauga į širdį, kol vietoj dviejų puselių atsiranda pilnatvė. Dar kartą noriu pabrėžti – kiekviena meilė yra kelias. Kol nemyliu, aš tesu tik pusiau žmogus ir į kitus žmones tesugebu žvelgti abstrakčiai. Rusų mąstytojas Ivanas Iljinas yra puikiai aprašęs jauno žmogaus išgyvenimus. Jis jaučiasi vienišas, ieško sau poros, vaikšto gatvėmis ir mato aplinkui vyrus bei moteris. Paskui jis įsimyli, susiranda merginą, kuri tampa jo žmona. Jis eina gatve ir mato aplinkui jau ne vyrus ar moteris, bet žmones...

Būti žmogumi yra daugiau nei būti vyru ar moterimi. Mes atsispindime kitame žmoguje, mes augame bendraudami su kitu žmogumi, skleidžiamės, pradedame jausti savo puselės pilnatvę.

Kartais žmonės apie santykius kalba supaprastinta dėlionės kalba: aš sutikau kitą žmogų, ir jis man tiko. Taip, atrasti kitą žmogų reikia. Tačiau paskui dar reikia pačiam save atrasti kitame žmoguje, atrasti save ir kitą kartu, atrasti bendrą erdvę. Oi, kiek daug įvairiausių atradimų reikia santykių kelyje. Tačiau reikia ne tik atrasti, bet ir kai ką prarasti, kai ko atsisakyti. Jei nori kitam širdyje atrasti vietos, reikia tai padaryti. Tai skausminga, tam reikia drąsos.

Ne kartą esate sakęs: jei myli vieną moterį, tai privalai mylėti visas moteris... Gal galėtumėte paaiškinti?

Tai reiškia, jei nemoku mylėti daugelio moterų, tai nemoku mylėti ir vienos moters. Kol galėsiu mylėti vieną moterį, tol turiu išsiugdyti sugebėjimą mylėti. Pradžioje turiu susižavėti dešimtimis moterų. Turiu savęs klausti: kodėl ši mergina man graži ir simpatiška, kodėl ši – ne? Kodėl mane traukia prie vienų merginų, o kitoms lieku abejingas? Kuo kitas žmogus mane labiausiai žavi? Mes mokomės mylėti nuo pat gyvenimo pradžios. Mylėti mamą, tėtį, brolį ar seserį. Tikrai esu įsitikinęs, jog lengviau išmokti mylėti jaunuoliui, jei jis augo kartu su seserimi, merginai, jei ji augo su broliu.

Paskui ateina pirmosios meilės laikas. Tiesa, kol ji ateina, paprastai būna ne vienas susižavėjimas ar įsimylėjimas. Pastarieji yra laikini ir trapūs. Atrodo, jog negali gyventi be savo susižavėjimo objekto, bet štai vienas netinkamas žodis ar kokia nors situacija – ir „didžiulė meilė“ baigiasi, išgaruoja. Visi šie susižavėjimai rengia kelią pirmajai meilei. Deja, ji paprastai būna dar nebrandi, todėl nelaiminga. Kodėl? Nes įsimylima gana jauno amžiaus, ir mylintiems dar labai sunku pasiekti harmoniją tarp kūno ir sielos, tarp kūniškos ir dvasinės meilės. Kai pagaliau skleidžiasi brandi meilė, svarbu suprasti, jog ji tokia yra dėl to, kad iki tol buvo visos kitos meilės. Visos buvusios meilės mokė mus mylėti. Kai brandi ir gili meilė nušviečia mūsų gyvenimus, ji nušviečia ir visus buvusius įsimylėjimus bei nusivylimus. Dėl to, jog sugebame mylėti brandžiai, kad esame toli nuėję meilės kelyje, turime jausti dėkingumą visoms iki tol buvusioms meilėms, net jei jos buvo nelaimingos, net jei buvo daug skausmo.

Dievas žmogų sukūrė per vieną dieną. Tačiau kaip Jo Sūnus tapo žmogumi? Jis devynis mėnesius buvo Marijos įsčiose, paskui dar tris dešimtmečius gyveno tarp žmonių, mokėsi būti kartu ir Dievo, ir žmogaus sūnumi, mokėsi ir mokė mylėti. Jo misija taip pat buvo kelias.

Kalbate apie tokį sudėtingą kelią, kalbate apie kantrybę ir išmintį santykiuose ir gali atrodyti, jog visa tai, tik labai stipriems žmonėms. Esą būkime realistai, kantrybės ir išminties kasdienybėje tikrai nėra daug. Gal todėl vis dažniau girdime: bijau santuokos, nes ji ištirpdo meilės spontaniškumą...

Taip sako tie, kurie neturi jokio supratimo apie meilę. Suprasti – tai reiškia priprasti, pratintis. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tik dauguma iš mūsų tai pamiršo. Kiekviename iš mūsų glūdi meilės genijus, tačiau mes jį patys apleidžiame, nutildome, numariname. Užuot stengęsi auginti meilę savyje, mes apsigyvename kvailų įvaizdžių pasaulyje. Juk neatsitiktinai Holivudą vadina sapnų fabriku. Visos jo istorijos – apie tai, kaip porelė susitiko, karštai įsimylėjo... Paskui mes lyginame savo gyvenimus su tomis istorijomis, matome neatitikimų ir graužiamės, jog mums kažkas negerai. Daugumos žmonių meilė šiandien kūdikiška, egoistiška, vartotojiška, o tikrai mylint kur kas labiau norisi duoti, o ne gauti.

Kita vertus, net jei žmogaus meilė tėra dešimtadalis tikrai gilios ir brandžios meilės, ji vis vien labai reikalinga. Kai yra tamsu, idant taptų šviesu, reikia uždegti tūkstantį žvakių. Tačiau jei uždegame tik vieną žvakę, tai skirtumas tarp visiškos tamsos ir vienos žvakės šviesos yra didesnis nei skirtumas tarp vienos ir tūkstančio žvakių šviesos.

Siūlau kiekvienam pamąstyti ir apie tai, jog Dievas galėjo sukurti tik tobulus genijus, tačiau daugumą padarė vidutinius, tiek sugebėjimais, tiek išvaizda. Taip yra ne dėl to, kad Dievas mums ko nors pagailėjo. Išskirtinis grožis ar kokios nors kitos savybės yra sunkus išbandymas. Mačiau ne vieną porą, kurią sudarė išskirtiniai gražuoliai, ir būtent fizinis grožis jiems tapo prakeiksmu. Jie susitelkė ties gražiu kūnu, jis tapo jiems atskaitos tašku ir neišvengiamai apėmė panika: dar keleri metai ir grožis pradės nykti. Todėl reikia skubėti, griebti iš gyvenimo viską, kas įmanoma. Galiausiai tai baigėsi aklaviete, skaudžia tragedija.

Teko skaityti sociologų pasisakymų, esą skyrybų didėjimas rodo ir žmonių laisvės augimą, esą seniau žmonės kantriai kentėdavo santuoką, dabar jau drįsta maištauti ir išsivaduoti.

Kvailam viskas atrodo paprasta, o girtam, kaip sakoma, jūra iki kelių. Deja, šiandien labai daug žmonių yra apgirtę nuo gerovės, o laisvės supratimas tiek iškreiptas, kad laisve pradėtas vadinti vergavimas vartojimo, įgeidžių stabams. Seniau reikėjo sunkiai dirbti visą dieną, idant išsilaikytum. Žmonės turėjo supratimą, ką reiškia užsidirbti gyvenimui. Vertino tai, ką turi, mokėjo dėkoti už tai, ką gyvenimas duoda. XX amžius buvo nematytos pažangos laikotarpis. Deja, kartu tai buvo ir didžiulių moralinių traumų metas. Griuvo autoritetai, susvyravo moraliniai pamatai, deformavosi pati kalba. Viena iš tokių traumų – laisvės ir ištikimybės supriešinimas. Esą ištikimybė apriboja mano laisvę. Tai visiška nesąmonė – laisvė negali būti besvorė, beformė, ir būtent ištikimybė, įsipareigojimai suteikia jai tiek formą, tiek svorį.

Ir kalbant apie meilę – ištikimybė yra esminė sąvoka. Tai nėra vien tik formali ištikimybė, jog neturėsiu romanų su kita ar kitu. Ištikimybė – tai pamatinis įsipareigojimas. Filosofas egzistencialistas Gabrielis Marcelis rašė, „Sakyti žmogui – aš tave myliu – tai tas pat, kas sakyti – tu gyvensi amžinai“. Įsiklausykime, kaip tai rimta. Net jei kitas žmogus numirs, jis gyvens mylinčiame žmoguje. Žmogus, kurį myliu, neišvengiamai keičiasi, aš pats – keičiuosi, o ištikimybė yra tai, kas ne tik santykiams su tuo žmogumi, bet man apskritai suteikia atramą, pastovumą. Kartais kvailai galvojama, jog mano ištikimybė – tai savotiška duoklė kitam žmogui, kuri reikalinga tik jam. Ne, ištikimybė yra pirmiausia man reikalinga, kaip tai, kas augina mane patį. Ištikimybė yra tai, kas suteikia meilei stuburą. Tiesa, ištikimybė niekada nebūna abstrakti, ji turi būti išbandyta. Kaip molinis indas, išdegtas krosnyje.

Šventajame Rašte atrandame svarbų priesaką: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Tačiau mylėti save patį tarsi negražu. Regis, jei norime mylėti kitą, turime užmiršti apie save. Kitas kraštutinumas – pataikauti kiekvienam savo įgeidžiui ir tai vadinti meile sau.

Pradėkime nuo paprastos tiesos – aš galiu duoti kitam tik tai, ką pats turiu. Jei neturiu meilės, tai jos negaliu duoti ir kitam. Jei nemyliu savęs, to, kas man yra arčiausia, kaip aš galiu mylėti kitą? Jei nemyliu savęs, tai negaliu paruošti savęs ir tam, kad mane mylėtų kiti.

Aš turiu rankas, turiu kojas, turiu atmintį. Galbūt kitų rankos ar kojos yra miklesnės nei mano, galbūt jos lankstesnės, stipresnės, galbūt kitų atmintis geresnė nei mano, tačiau aš tikrai nesikeisčiau, nes tai – mano rankos, mano kojos, mano atmintis, nes daug metų su visu tuo gyvenu, nes susigyvenau, pripratau, visa tai tapo sava. Mylėti save – tai rūpintis savimi. Rūpintis ir pataikauti yra visiškai skirtingi dalykai. Jei aš rūpinuosi kuo nors, pavyzdžiui, gėle, aš stengsiuosi sudaryti jai kuo geresnes sąlygas. Kad būtų pakankamai – nei per mažai, nei per daug – vandens, saulės šviesos, kad nebūtų piktžolių. Tačiau jei aš esą iš rūpesčio vis liesiu ir liesiu tą gėlę, ji paprasčiausiai supus, o ne suvešės. Meilė, kaip rūpestis, neatsiejama nuo tam tikros disciplinos. Jei rūpinuosi savimi, tai turiu siekti, kad augčiau, stiprėčiau, tam reikia kai ko atsisakyti, save apriboti. Šventajame Rašte pasakyta – viskas galima, tačiau ne viskas yra naudinga. Todėl jei myliu save, tai turiu būti sau reiklus. Idant save ugdyčiau. Juk pažiūrėkime, kaip Dievas elgėsi su savo Išrinktąja tauta. Jis ją pats išsirinko ir tikrai mylėjo, tačiau kokių išbandymų jai siuntė. Tikrai ne tam, kad ją sunaikintų ar pakankintų, tačiau norėdamas ją užgrūdinti, sustiprinti.

Save mylėti nėra paprasta. Lengviau save kaltinti. Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad jų nuolatinė savigrauža ir savęs kaltinimas yra didžiulis altruizmas ir dvasinės brandos išraiška. Anaiptol, joks žygdarbis nekęsti savęs, save kaltinti ir taip bandyti išsisukti nuo atsakomybės už savo gyvenimą, už savo pasirinkimus. Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis.

Mylėti artimą ir padėti jam... Šventajame Rašte pasakyta: „Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Įstatymą.“ Tačiau ką tai reiškia praktiškai? Kaip padėti kitam žmogui nešti jo naštas, kad tai būtų tikra pagalba, kad žmogų, kuriam padedi, sustiprintum, o ne padarytum jam „meškos paslaugą“? Kaip nesupainioti kito žmogaus naštų ir jam skirto Kryžiaus, kurį jis pats privalo nešti?

Kiekvienas iš mūsų neša savo Kryžių. Tai nėra dėl to, kad Dievas nutarė mus pakankinti. Tai Dievo dovana kiekvienam iš mūsų, idant kiekvienas stiprėtume ir galėtume įgyvendinti tą misiją, kurią kiekvienas turime. Pateiksiu tokį vaizdinį – jei neturėtume kryžiaus ant sprando, kuris verčia labai atsakingai ir apgalvotai žengti kiekvieną žingsnį, tai tarsi maži vaikai nusibėgiotume į visas puses. Kai neši kryžių, turi apgalvotai rinktis kelią, negali šlaistytis į šonus. Kryžius padeda nenuklysti ir atrasti optimaliausią kelią…

Teko skaityti tokią alegoriją. Numirė žmogus ir mato, jog eina žmonių būryje, ir visi neša skirtingus kryžius. Jis pasižiūrėjo, kad jo kryžius ilgas ir sunkus. Pagalvojo: kodėl man reikia nešti tokį kryžių? Mato, pakelėje pjūklas. Jis paėmė pjūklą ir nupjovė kryžiaus gabalą. Gerokai palengvėjo, nuotaika pagerėjo. Tačiau netrukus priėjo tarpeklį. Mato, jog kiti žmonės padeda kryžių per tarpeklį, pereina per jį ir toliau keliauja į dangų. Pabandė taip padaryti, tačiau pasirodė, kad jo kryžius per trumpas. Taip ir liko šis žmogus šiapus tarpeklio..

Padėti kitam labai svarbu – tai sustiprina ne tik tą, kuriam padedama, bet ir tą, kuris padeda. Beje, prisiminkime, kad ir Kristui kelyje į Golgotą kryžius buvo per sunkus. Jis kelis kartus po juo nupuolė ir gerai, jog atsirado žmonių, kurie jam padėjo. Jei šiame etape man mano kryžius yra lengvesnis, aš galiu padėti kitam, kuris sunkesnį kryžių neša. Tačiau šioje situacijoje svarbu, kad tai būtų tikra pagalba, kad nebūtų taip, jog kitas žmogus ir savo kryžių man ant pečių uždeda ir dar pats užlipa. Taip elgtis nori daugelis. Per savo, kaip psichoterapeuto, praktiką ne kartą mačiau žmonių, kurie nori ne sustiprėti, kad galėtų savo kryžių nešti, bet veikiau nori gydytojui visas savo naštas perduoti. Kai nepriimi ir sakai, jog pats turi mokytis savo kryžių nešti, pyksta, tūžta... Tiesa, yra ir tokių pacientų, kurie tarsi ieško pagalbos, bet iš tiesų yra taip susigyvenę su savo problemomis, jog be jų negali gyventi. Jie paprastai labai mėgsta gydytis ir dar labiau mėgsta nurodinėti gydytojui, kaip jis turėtų juos gydyti, bet jei tik pabandai kurią nors problemą iš jų paimti, baisiausiai priešinasi ir pyksta.

Kalbant apie pagalbą ir pagalbininkus, galima pasitelkti gaisrininkų analogiją. Kurie gaisrininkai geresni – ar tie, kurie mėgsta gesinti gaisrą, ar tie, kurie moka gesinti gaisrą? Šiandien yra daug žmonių, kurie labai mėgsta skubėti į pagalbą. Jie kaip tie gaisrininkai, kurie entuziastingai skuba į gaisrą, skambindami visais varpais su labai reikšmingomis veido išraiškomis. Tačiau iš tokių pagalbininkų paprastai būna labai mažai naudos. Neretai žalos būna kur kas daugiau. Tikras gaisrininkas meldžiasi, kad per jo budėjimo laiką nereikėtų gesinti gaisro, nes jis žino, kaip tai sunku. Tikras pagalbininkas niekada galvotrūkčiais neskuba padėti, nes supranta, kokia tai didžiulė atsakomybė, kaip tai sudėtinga. Dar vienas svarbus dalykas – jei ieškote tikrų pagalbininkų, tai tikrai neieškokite tarp tų, kurie gausiai dalija patarimus ir elgesio receptus. Tikri pagalbininkai nereikalauja – daryk taip ar anaip. Jie tai, ką sako, liudija savo gyvenimu, veiksmais. Jie sako – daryk taip, kaip aš darau.

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“