Tikra meilė gimsta aukojantis. Kuo lengviau atsikratome natūralaus noro, kad už gerą būtų atsilyginta geru, tuo stipresnė ir bešališkesnė mūsų meilė.
ŠV. TETERSĖ LIZJIETĖ
Jeigu žmogus mums padaro kažką gerą devyniasdešimt devynis kartus, o paskui vieną kartą įskaudina, užmirštame visus jo gerus darbus ir prisimename tik ką blogą jis padarė. Kiekvienas tuo gali įsitikinti: kai kuris nors iš tėvų, vaikų arba partnerių mus apvilia, labai supykstame. Tarsi staiga būtų dingusi mums atmintis! Tą akimirką nebeprisimename, kaip jis visą savaitę pasiaukojamai mus slaugė, kai sirgome gripu, arba kaip stengėsi pataisyti mums nuotaiką, kai buvome nusiminę, ir daugybės kitų gerų jo darbų – baltų vėliavų, bylojančių apie daug metų trukusius gerus santykius. Tada matome tik paskutinę – raudoną – vėliavą, grėsmingai plazdančią mums priešais veidą.
Nesakau, kad turėtume užsimerkti, kai kas nors nemaloniai su mumis elgiasi. Bet vis dėl tokiais atvejais nereikėtų susitelkti tik į mus įžeidusį veiksmą. Vertėtų prisiminti ir visus to asmens mums anksčiau padarytus gerus darbus, kad blogasis poelgis atsidurtų tinkamoje vietoje. Tada mes tikriausiai pasakytume: „Tai menkniekis! Neverta net galvoti.”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą