NESUVALDOMOS AISTROS

Kiekvieną kartą, kai žmogus neprotingai duoda savo aistroms valią kitų žmonių atžvilgiu, atsiranda nemalonumų. Jeigu žmogus vaikydamasis turto trypia savo kelyje pasitaikančius aplinkinius, jiems toks elgesys gali sukelti pykčio, pavydo ir keršto jausmus. Nevaržomas gašlumas sukelia panašias liūdnas pasekmes.

Pernelyg didelio dėmesio, globos ir meilės reikalavimas gali patiems globėjams sukelti tiktai arba norą užgniaužti, arba pasišlykštėjimą – tokius pat nesveikus jausmus, kaip ir juos sužadinę reikalavimai. Kai garbės troškimas tampa nesuvaldomas, tai jau nesvarbu, kur tai vyksta – ar sukirpimo ar siuvimo būrelyje, ar tarptautinėje konferencijoje, - kiti žmonės nuo to kenčia ir dažnai sukyla. Toks instinktų susidūrimas gali sukelti bet kokį atoveiksmį – nuo šaltos paniekos iki aršaus priešinimosi.

DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, psl. 44

KIEKVIENAS YRA ASMENYBĖ

Yra vienų vienintelis tikras visų dvasinių patyrimų matas: „Iš jų vaisių juos atpažinsite“.

Štai kodėl manau, kad nereikėtų suabejoti nė vieno žmogaus dvasinio pokyčio tikrumu – ar jis žaibo greitumu pasikeitė, ar palaipsniui keičiasi. Neturėtume reikalauti sau kito žmogaus išskirtinio dvasinio patyrimo. Iš patirties atrodytų, kad kiekvienas gauna tai, kas pačiam naudingiausia.

<<<<<>>>>>

Visiškai vienodų žmonių nebūna, tad kiekvienas iš mūsų, vertindamas save [dorovės požiūriu] turės suvokti savos asmenybės trūkumus. Išsirinkęs tinkamus batus, kiekvienas žmogus turėtų jais apsiauti ir eiti per gyvenimą tvirtai tikėdamas, kad dabar žengia teisingu keliu.

1. GRAPEVINE, 1962, liepa
2. DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, psl. 48.

IŠ knygos „Kaip tai mato Bilas“ psl. 281

DVASIŠKAI SVEIKI

Būdami dvasiškai sveiki, galime daryti daug visokių dalykų, kurių alkoholikai tariamai neturėtų daryti. Sakoma, kad mums nevalia eiti ten, kur alkoholio geriama; kad namuose privalome nelaikyti alkoholinių gėrimų; kad privalome vengti geriančių draugų, net filmų, kur rodomi gėrimo vaizdai; kad nevalia lankyti užeigas; kad užėjus pas draugus, jie turi butelius nuo mūsų paslėpti; kad privalome visai negalvoti apie alkoholį, kad niekas neturi mums apie jį išvis užsiminti. Mūsų patirtis rodo, kad visa tai nebūtina.

Su šiomis sąlygomis kasdien susiduriame. Alkoholikas, kuriam šios sąlygos pavojingos, dar mąsto kaip geriantis alkoholikas – jo dvasinė būsena dar ne tokia, kokia turėtų būti. Tokiu atveju vienintelė galimybė išlikti blaiviam – ledinė Grenlandijos sala, jeigu ten nepasisuks eskimas su degtinės buteliu ir vėl visko nesugadins!

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 88