„Kad suprastume šias tiesas, mums teko pakelti daugybę smūgių. Dirbę ar be darbo, su žmona ar be žmonos – mes nesiliovėme gėrę, kol norėjome remtis į žemę, bet ne pasikliauti Dievo pagalba.‘
Prieš ateidamas į A. A., aš visada turėdavau pasiteisinimą gėrimui: „Ji pasakė...“, „Jis pasakė...“, „Vakar mane atleido iš darbo“, „Šiandien gavau puikų darbą“. Jokia mano gyvenimo sritis negalėjo būti gera, jei būčiau vėl gėręs. Blaivybėje mano gyvenimas gerėja kiekvieną dieną. Turiu visada atsiminti, kad negerčiau, kad tikėčiau Dievą ir būčiau aktyvus A. A. bendrijoje. Ar šiandien ką nors iškeliu į pirmą vietą prieš blaivybę – Dievą? A. A.?
KASDIENINIAI APMĄSTYMAI
277
pirmadienis, rugsėjo 25, 2006
ketvirtadienis, balandžio 27, 2006
Tu esi Dievas - aš tvarinys
Tu esi Dievas – aš tvarinys,
Tu esi viskas – aš niekas,
Tu esi jėga – aš silpnumas,
Tu esi visur – aš tik čia,
Tu esi tėvas – aš tik vaikas,
Tu esi gyvenimas – aš mirtingumas,
Tu esi kelias – aš blaškymasis,
Tu esi ganytojas – aš tavo avelė,
Tu esi nuolankus – aš pilnas puikybės,
Tu esi tiesa – aš klaidų verpetas,
Tu esi skaistumas – aš visas dėmėtas,
Tu esi saulė – aš tik spindulėlis,
Tu esi okeanas – aš jo lašelis,
Tu esi visata – aš jos žvaigždė,
Tu esi amžinybė – aš tik valandėlė,
Tu esi meilės ugnis – aš tik kibirkštėlė,
Tu valdai visą pasaulį – aš net savęs nevaldau,
Tu viską atnaujini – aš daug ką gadinu,
Tu kvieti į dangų – aš prie žemės glaudžiuosi,
Tu trokšti tarnauti – aš vien įsakinėti,
Tu esi amžina šlovė – aš vien lauko žolė,
Tu vainikuotas erškėčiais – aš tik apie atpildą galvoju,
Tu esi tylinti, amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas,
Kas tave pažįsta – myli, kas mane pažins – gailėsis,
Ką Tu darai – visa gera, ką aš darau – dažnai pikta,
Tu esi mano teisėjas – aš vargingas nusidėjėlis.
Tačiau – AŠ ESU LAIMINGAS1!
Litanija iškalta akmenyje Viliaus Orvydo sodyboje
Tu esi viskas – aš niekas,
Tu esi jėga – aš silpnumas,
Tu esi visur – aš tik čia,
Tu esi tėvas – aš tik vaikas,
Tu esi gyvenimas – aš mirtingumas,
Tu esi kelias – aš blaškymasis,
Tu esi ganytojas – aš tavo avelė,
Tu esi nuolankus – aš pilnas puikybės,
Tu esi tiesa – aš klaidų verpetas,
Tu esi skaistumas – aš visas dėmėtas,
Tu esi saulė – aš tik spindulėlis,
Tu esi okeanas – aš jo lašelis,
Tu esi visata – aš jos žvaigždė,
Tu esi amžinybė – aš tik valandėlė,
Tu esi meilės ugnis – aš tik kibirkštėlė,
Tu valdai visą pasaulį – aš net savęs nevaldau,
Tu viską atnaujini – aš daug ką gadinu,
Tu kvieti į dangų – aš prie žemės glaudžiuosi,
Tu trokšti tarnauti – aš vien įsakinėti,
Tu esi amžina šlovė – aš vien lauko žolė,
Tu vainikuotas erškėčiais – aš tik apie atpildą galvoju,
Tu esi tylinti, amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas,
Kas tave pažįsta – myli, kas mane pažins – gailėsis,
Ką Tu darai – visa gera, ką aš darau – dažnai pikta,
Tu esi mano teisėjas – aš vargingas nusidėjėlis.
Tačiau – AŠ ESU LAIMINGAS1!
Litanija iškalta akmenyje Viliaus Orvydo sodyboje
penktadienis, balandžio 21, 2006
Gabrielis Garcia Marquezas LAIŠKAS
Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.
Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.
Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.
Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato** daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.
Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.
Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.
Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.
Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.
Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.
Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.
Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.
Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.
Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.
Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato** daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.
Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.
Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.
Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.
Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.
Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.
Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.
Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)