TRANSMUTACIJA

138 Gegužės 18

2009-05-18T10:46:00.000+03:00

Psichinė įtampa, frustracijos, nesaugumo jausmas, tikslo neturėjimas yra vieni pagrindinių stresą keliančių veiksnių. Psichosomatiniai tyrimai parodė, kad jie yra dažna migrenos, skrandžio opos, širdies smūgio, hipertenzijos, psichinių ligų, savižudybių arba tiesiog nelaimingo gyvenimo priežastis.

HANS SELYE*

Viena galimų psichologinio streso priežasčių yra ta, kad mūsų neramus protas nuolat skuba, beatodairiškai daro negarantuotas išvadas, puola priimti sprendimų ir dažnai neteisingai vertina įvykius ir žmones. Dėl to kūnas patiria nuolatinę įtampą. Jis neturi ramybės, visą laiką kažko trokšta, jaudinasi, tikisi, bijo, planuoja, gina, repetuoja, kritikuoja. Sustoti ir pailsėti gali tik tada, kai giliai miega – tuomet visas kūnas, o ypač nervų sistema, lengviau atsidūsta ir bando ištaisyti diena padarytą žalą.

Šią įtampą galima gerokai sumažinti sulėtinant protą. Tai – svarbiausias meditacijos tikslas. Tik tuomet galime į iškilusią problemą reaguoti ne kaip į stresą keliantį veiksnį, bet kaip į iššūkį, žadinantį mūsų norą panaudoti gilesnius, negu mes kada nors manėme esą apdovanoti, išteklius. Be to, meditacija padeda susitelkti ties esminiais dalykais. Tada protas dirba lėtai, bet užtikrintai, o atsidūrę streso sąlygomis gebame greitai atgauti fizines jėgas. Taip ištreniravę savo protą, į aplinkos įvykius ir žmones reaguosime nebe paskubomis ir bet kaip, bet gerai apgalvoję.

* HANS SELYE (1907 – 1982) – Kanados patologas fiziologas, tyrinėjęs ir daug darbų paskelbęs apie stresą.

„Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias“

2009-05-11T11:14:00.000+03:00

SANKIRTOS

Psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas: „Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias“

2009-05-11

Pokalbis su psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku apie įvairius meilės pavidalus, žmonių santykius ir vienas kito naštų nešiojimą. Kalbino Andrius Navickas.

Daugeliui žmonių, ne tik krikščionių, labai patinka apaštalo Pauliaus himnas meilei, kuriame jis tvirtina, jog meilė kantri, viską ištveria, niekada nesibaigia. Tačiau jei paklausime apie jų pačių gyvenimus, retai išgirsime liudijimą apie tokią meilę. Veikiau išklausysime išdavysčių, nusivylimų, įsiskaudinimo istorijų. Ar tai reiškia, kad tik šventieji sugeba atrasti viską nugalinčią meilę? O gal šių dienų pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie meilę, nelabai mokame mylėti? Ką apskritai reiškia mylėti?

Pradėkime nuo to, kad kiekvienas iš mūsų esame sutverti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienas iš Dievo apibūdinimų yra meilė. Tai reiškia, jog kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra įrašytas ir meilės ilgesys, ir galimybė jį malšinti, auginti savyje dievišką meilę.

Kitas dalykas – ir čia jau kalbėsiu kaip psichoterapeutas – jei spręsčiau tik pagal savo pacientus, su kuriais bendrauju, tai tik kokie penki procentai žmonių sugeba mylėti ta dieviška, kantria ir niekad nesibaigiančia meile. Mylėti sutuoktinį ar vaiką, ar savo tėvus. Įdomu tai, jog dauguma iš šių penkių procentų yra pagyvenę žmonės.

Paradoksas – jauni žmonės kur kas aistringiau ir dažniau įsimyli, daugiau kalba apie savo jausmus, tačiau labai retai įsimylėjimas iš tiesų perauga į brandžią, gilią meilę. Labai svarbu suprasti, kad meilė nėra emocijų pliūpsnis, tai yra kelias – artėjimas prie to panašumo su dieviškos meilės pavidalu, kuris įrašytas mūsų prigimtyje. Mes nuolat turime mokytis mylėti, ir tai tikrai nėra paprasta. Kai vaikas gimsta, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai. Todėl, kai vaikas sulaukia vienų metų, tai reiškia, kad jo mamai ar tėčiui taip pat vieni. Vaikas mokosi būti žmogumi, mokosi mylėti, tačiau taip pat ir jo tėvai mokosi būti tėvais. Ir ne tik. Jie taip pat turi mokytis naujai priimti vienas kitą, nes iki šiol jie buvo vyras ir žmona, o gimus vaikui jie jau ne tik sutuoktiniai, bet ir tėvai.

Meilė paprastai prasideda nuo stipraus įsimylėjimo. Tačiau kaip mažas vaikas dar nėra visavertis žmogus, taip pat ir įsimylėjimas dar nėra tikra meilė. Ji turi užaugti, pereiti daug raidos etapų. Reikia daug kantrybės ir pastangų, kol kitas žmogus tikrai įauga į širdį, kol vietoj dviejų puselių atsiranda pilnatvė. Dar kartą noriu pabrėžti – kiekviena meilė yra kelias. Kol nemyliu, aš tesu tik pusiau žmogus ir į kitus žmones tesugebu žvelgti abstrakčiai. Rusų mąstytojas Ivanas Iljinas yra puikiai aprašęs jauno žmogaus išgyvenimus. Jis jaučiasi vienišas, ieško sau poros, vaikšto gatvėmis ir mato aplinkui vyrus bei moteris. Paskui jis įsimyli, susiranda merginą, kuri tampa jo žmona. Jis eina gatve ir mato aplinkui jau ne vyrus ar moteris, bet žmones...

Būti žmogumi yra daugiau nei būti vyru ar moterimi. Mes atsispindime kitame žmoguje, mes augame bendraudami su kitu žmogumi, skleidžiamės, pradedame jausti savo puselės pilnatvę.

Kartais žmonės apie santykius kalba supaprastinta dėlionės kalba: aš sutikau kitą žmogų, ir jis man tiko. Taip, atrasti kitą žmogų reikia. Tačiau paskui dar reikia pačiam save atrasti kitame žmoguje, atrasti save ir kitą kartu, atrasti bendrą erdvę. Oi, kiek daug įvairiausių atradimų reikia santykių kelyje. Tačiau reikia ne tik atrasti, bet ir kai ką prarasti, kai ko atsisakyti. Jei nori kitam širdyje atrasti vietos, reikia tai padaryti. Tai skausminga, tam reikia drąsos.

Ne kartą esate sakęs: jei myli vieną moterį, tai privalai mylėti visas moteris... Gal galėtumėte paaiškinti?

Tai reiškia, jei nemoku mylėti daugelio moterų, tai nemoku mylėti ir vienos moters. Kol galėsiu mylėti vieną moterį, tol turiu išsiugdyti sugebėjimą mylėti. Pradžioje turiu susižavėti dešimtimis moterų. Turiu savęs klausti: kodėl ši mergina man graži ir simpatiška, kodėl ši – ne? Kodėl mane traukia prie vienų merginų, o kitoms lieku abejingas? Kuo kitas žmogus mane labiausiai žavi? Mes mokomės mylėti nuo pat gyvenimo pradžios. Mylėti mamą, tėtį, brolį ar seserį. Tikrai esu įsitikinęs, jog lengviau išmokti mylėti jaunuoliui, jei jis augo kartu su seserimi, merginai, jei ji augo su broliu.

Paskui ateina pirmosios meilės laikas. Tiesa, kol ji ateina, paprastai būna ne vienas susižavėjimas ar įsimylėjimas. Pastarieji yra laikini ir trapūs. Atrodo, jog negali gyventi be savo susižavėjimo objekto, bet štai vienas netinkamas žodis ar kokia nors situacija – ir „didžiulė meilė“ baigiasi, išgaruoja. Visi šie susižavėjimai rengia kelią pirmajai meilei. Deja, ji paprastai būna dar nebrandi, todėl nelaiminga. Kodėl? Nes įsimylima gana jauno amžiaus, ir mylintiems dar labai sunku pasiekti harmoniją tarp kūno ir sielos, tarp kūniškos ir dvasinės meilės. Kai pagaliau skleidžiasi brandi meilė, svarbu suprasti, jog ji tokia yra dėl to, kad iki tol buvo visos kitos meilės. Visos buvusios meilės mokė mus mylėti. Kai brandi ir gili meilė nušviečia mūsų gyvenimus, ji nušviečia ir visus buvusius įsimylėjimus bei nusivylimus. Dėl to, jog sugebame mylėti brandžiai, kad esame toli nuėję meilės kelyje, turime jausti dėkingumą visoms iki tol buvusioms meilėms, net jei jos buvo nelaimingos, net jei buvo daug skausmo.

Dievas žmogų sukūrė per vieną dieną. Tačiau kaip Jo Sūnus tapo žmogumi? Jis devynis mėnesius buvo Marijos įsčiose, paskui dar tris dešimtmečius gyveno tarp žmonių, mokėsi būti kartu ir Dievo, ir žmogaus sūnumi, mokėsi ir mokė mylėti. Jo misija taip pat buvo kelias.

Kalbate apie tokį sudėtingą kelią, kalbate apie kantrybę ir išmintį santykiuose ir gali atrodyti, jog visa tai, tik labai stipriems žmonėms. Esą būkime realistai, kantrybės ir išminties kasdienybėje tikrai nėra daug. Gal todėl vis dažniau girdime: bijau santuokos, nes ji ištirpdo meilės spontaniškumą...

Taip sako tie, kurie neturi jokio supratimo apie meilę. Suprasti – tai reiškia priprasti, pratintis. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tik dauguma iš mūsų tai pamiršo. Kiekviename iš mūsų glūdi meilės genijus, tačiau mes jį patys apleidžiame, nutildome, numariname. Užuot stengęsi auginti meilę savyje, mes apsigyvename kvailų įvaizdžių pasaulyje. Juk neatsitiktinai Holivudą vadina sapnų fabriku. Visos jo istorijos – apie tai, kaip porelė susitiko, karštai įsimylėjo... Paskui mes lyginame savo gyvenimus su tomis istorijomis, matome neatitikimų ir graužiamės, jog mums kažkas negerai. Daugumos žmonių meilė šiandien kūdikiška, egoistiška, vartotojiška, o tikrai mylint kur kas labiau norisi duoti, o ne gauti.

Kita vertus, net jei žmogaus meilė tėra dešimtadalis tikrai gilios ir brandžios meilės, ji vis vien labai reikalinga. Kai yra tamsu, idant taptų šviesu, reikia uždegti tūkstantį žvakių. Tačiau jei uždegame tik vieną žvakę, tai skirtumas tarp visiškos tamsos ir vienos žvakės šviesos yra didesnis nei skirtumas tarp vienos ir tūkstančio žvakių šviesos.

Siūlau kiekvienam pamąstyti ir apie tai, jog Dievas galėjo sukurti tik tobulus genijus, tačiau daugumą padarė vidutinius, tiek sugebėjimais, tiek išvaizda. Taip yra ne dėl to, kad Dievas mums ko nors pagailėjo. Išskirtinis grožis ar kokios nors kitos savybės yra sunkus išbandymas. Mačiau ne vieną porą, kurią sudarė išskirtiniai gražuoliai, ir būtent fizinis grožis jiems tapo prakeiksmu. Jie susitelkė ties gražiu kūnu, jis tapo jiems atskaitos tašku ir neišvengiamai apėmė panika: dar keleri metai ir grožis pradės nykti. Todėl reikia skubėti, griebti iš gyvenimo viską, kas įmanoma. Galiausiai tai baigėsi aklaviete, skaudžia tragedija.

Teko skaityti sociologų pasisakymų, esą skyrybų didėjimas rodo ir žmonių laisvės augimą, esą seniau žmonės kantriai kentėdavo santuoką, dabar jau drįsta maištauti ir išsivaduoti.

Kvailam viskas atrodo paprasta, o girtam, kaip sakoma, jūra iki kelių. Deja, šiandien labai daug žmonių yra apgirtę nuo gerovės, o laisvės supratimas tiek iškreiptas, kad laisve pradėtas vadinti vergavimas vartojimo, įgeidžių stabams. Seniau reikėjo sunkiai dirbti visą dieną, idant išsilaikytum. Žmonės turėjo supratimą, ką reiškia užsidirbti gyvenimui. Vertino tai, ką turi, mokėjo dėkoti už tai, ką gyvenimas duoda. XX amžius buvo nematytos pažangos laikotarpis. Deja, kartu tai buvo ir didžiulių moralinių traumų metas. Griuvo autoritetai, susvyravo moraliniai pamatai, deformavosi pati kalba. Viena iš tokių traumų – laisvės ir ištikimybės supriešinimas. Esą ištikimybė apriboja mano laisvę. Tai visiška nesąmonė – laisvė negali būti besvorė, beformė, ir būtent ištikimybė, įsipareigojimai suteikia jai tiek formą, tiek svorį.

Ir kalbant apie meilę – ištikimybė yra esminė sąvoka. Tai nėra vien tik formali ištikimybė, jog neturėsiu romanų su kita ar kitu. Ištikimybė – tai pamatinis įsipareigojimas. Filosofas egzistencialistas Gabrielis Marcelis rašė, „Sakyti žmogui – aš tave myliu – tai tas pat, kas sakyti – tu gyvensi amžinai“. Įsiklausykime, kaip tai rimta. Net jei kitas žmogus numirs, jis gyvens mylinčiame žmoguje. Žmogus, kurį myliu, neišvengiamai keičiasi, aš pats – keičiuosi, o ištikimybė yra tai, kas ne tik santykiams su tuo žmogumi, bet man apskritai suteikia atramą, pastovumą. Kartais kvailai galvojama, jog mano ištikimybė – tai savotiška duoklė kitam žmogui, kuri reikalinga tik jam. Ne, ištikimybė yra pirmiausia man reikalinga, kaip tai, kas augina mane patį. Ištikimybė yra tai, kas suteikia meilei stuburą. Tiesa, ištikimybė niekada nebūna abstrakti, ji turi būti išbandyta. Kaip molinis indas, išdegtas krosnyje.

Šventajame Rašte atrandame svarbų priesaką: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Tačiau mylėti save patį tarsi negražu. Regis, jei norime mylėti kitą, turime užmiršti apie save. Kitas kraštutinumas – pataikauti kiekvienam savo įgeidžiui ir tai vadinti meile sau.

Pradėkime nuo paprastos tiesos – aš galiu duoti kitam tik tai, ką pats turiu. Jei neturiu meilės, tai jos negaliu duoti ir kitam. Jei nemyliu savęs, to, kas man yra arčiausia, kaip aš galiu mylėti kitą? Jei nemyliu savęs, tai negaliu paruošti savęs ir tam, kad mane mylėtų kiti.

Aš turiu rankas, turiu kojas, turiu atmintį. Galbūt kitų rankos ar kojos yra miklesnės nei mano, galbūt jos lankstesnės, stipresnės, galbūt kitų atmintis geresnė nei mano, tačiau aš tikrai nesikeisčiau, nes tai – mano rankos, mano kojos, mano atmintis, nes daug metų su visu tuo gyvenu, nes susigyvenau, pripratau, visa tai tapo sava. Mylėti save – tai rūpintis savimi. Rūpintis ir pataikauti yra visiškai skirtingi dalykai. Jei aš rūpinuosi kuo nors, pavyzdžiui, gėle, aš stengsiuosi sudaryti jai kuo geresnes sąlygas. Kad būtų pakankamai – nei per mažai, nei per daug – vandens, saulės šviesos, kad nebūtų piktžolių. Tačiau jei aš esą iš rūpesčio vis liesiu ir liesiu tą gėlę, ji paprasčiausiai supus, o ne suvešės. Meilė, kaip rūpestis, neatsiejama nuo tam tikros disciplinos. Jei rūpinuosi savimi, tai turiu siekti, kad augčiau, stiprėčiau, tam reikia kai ko atsisakyti, save apriboti. Šventajame Rašte pasakyta – viskas galima, tačiau ne viskas yra naudinga. Todėl jei myliu save, tai turiu būti sau reiklus. Idant save ugdyčiau. Juk pažiūrėkime, kaip Dievas elgėsi su savo Išrinktąja tauta. Jis ją pats išsirinko ir tikrai mylėjo, tačiau kokių išbandymų jai siuntė. Tikrai ne tam, kad ją sunaikintų ar pakankintų, tačiau norėdamas ją užgrūdinti, sustiprinti.

Save mylėti nėra paprasta. Lengviau save kaltinti. Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad jų nuolatinė savigrauža ir savęs kaltinimas yra didžiulis altruizmas ir dvasinės brandos išraiška. Anaiptol, joks žygdarbis nekęsti savęs, save kaltinti ir taip bandyti išsisukti nuo atsakomybės už savo gyvenimą, už savo pasirinkimus. Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis.

Mylėti artimą ir padėti jam... Šventajame Rašte pasakyta: „Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Įstatymą.“ Tačiau ką tai reiškia praktiškai? Kaip padėti kitam žmogui nešti jo naštas, kad tai būtų tikra pagalba, kad žmogų, kuriam padedi, sustiprintum, o ne padarytum jam „meškos paslaugą“? Kaip nesupainioti kito žmogaus naštų ir jam skirto Kryžiaus, kurį jis pats privalo nešti?

Kiekvienas iš mūsų neša savo Kryžių. Tai nėra dėl to, kad Dievas nutarė mus pakankinti. Tai Dievo dovana kiekvienam iš mūsų, idant kiekvienas stiprėtume ir galėtume įgyvendinti tą misiją, kurią kiekvienas turime. Pateiksiu tokį vaizdinį – jei neturėtume kryžiaus ant sprando, kuris verčia labai atsakingai ir apgalvotai žengti kiekvieną žingsnį, tai tarsi maži vaikai nusibėgiotume į visas puses. Kai neši kryžių, turi apgalvotai rinktis kelią, negali šlaistytis į šonus. Kryžius padeda nenuklysti ir atrasti optimaliausią kelią…

Teko skaityti tokią alegoriją. Numirė žmogus ir mato, jog eina žmonių būryje, ir visi neša skirtingus kryžius. Jis pasižiūrėjo, kad jo kryžius ilgas ir sunkus. Pagalvojo: kodėl man reikia nešti tokį kryžių? Mato, pakelėje pjūklas. Jis paėmė pjūklą ir nupjovė kryžiaus gabalą. Gerokai palengvėjo, nuotaika pagerėjo. Tačiau netrukus priėjo tarpeklį. Mato, jog kiti žmonės padeda kryžių per tarpeklį, pereina per jį ir toliau keliauja į dangų. Pabandė taip padaryti, tačiau pasirodė, kad jo kryžius per trumpas. Taip ir liko šis žmogus šiapus tarpeklio..

Padėti kitam labai svarbu – tai sustiprina ne tik tą, kuriam padedama, bet ir tą, kuris padeda. Beje, prisiminkime, kad ir Kristui kelyje į Golgotą kryžius buvo per sunkus. Jis kelis kartus po juo nupuolė ir gerai, jog atsirado žmonių, kurie jam padėjo. Jei šiame etape man mano kryžius yra lengvesnis, aš galiu padėti kitam, kuris sunkesnį kryžių neša. Tačiau šioje situacijoje svarbu, kad tai būtų tikra pagalba, kad nebūtų taip, jog kitas žmogus ir savo kryžių man ant pečių uždeda ir dar pats užlipa. Taip elgtis nori daugelis. Per savo, kaip psichoterapeuto, praktiką ne kartą mačiau žmonių, kurie nori ne sustiprėti, kad galėtų savo kryžių nešti, bet veikiau nori gydytojui visas savo naštas perduoti. Kai nepriimi ir sakai, jog pats turi mokytis savo kryžių nešti, pyksta, tūžta... Tiesa, yra ir tokių pacientų, kurie tarsi ieško pagalbos, bet iš tiesų yra taip susigyvenę su savo problemomis, jog be jų negali gyventi. Jie paprastai labai mėgsta gydytis ir dar labiau mėgsta nurodinėti gydytojui, kaip jis turėtų juos gydyti, bet jei tik pabandai kurią nors problemą iš jų paimti, baisiausiai priešinasi ir pyksta.

Kalbant apie pagalbą ir pagalbininkus, galima pasitelkti gaisrininkų analogiją. Kurie gaisrininkai geresni – ar tie, kurie mėgsta gesinti gaisrą, ar tie, kurie moka gesinti gaisrą? Šiandien yra daug žmonių, kurie labai mėgsta skubėti į pagalbą. Jie kaip tie gaisrininkai, kurie entuziastingai skuba į gaisrą, skambindami visais varpais su labai reikšmingomis veido išraiškomis. Tačiau iš tokių pagalbininkų paprastai būna labai mažai naudos. Neretai žalos būna kur kas daugiau. Tikras gaisrininkas meldžiasi, kad per jo budėjimo laiką nereikėtų gesinti gaisro, nes jis žino, kaip tai sunku. Tikras pagalbininkas niekada galvotrūkčiais neskuba padėti, nes supranta, kokia tai didžiulė atsakomybė, kaip tai sudėtinga. Dar vienas svarbus dalykas – jei ieškote tikrų pagalbininkų, tai tikrai neieškokite tarp tų, kurie gausiai dalija patarimus ir elgesio receptus. Tikri pagalbininkai nereikalauja – daryk taip ar anaip. Jie tai, ką sako, liudija savo gyvenimu, veiksmais. Jie sako – daryk taip, kaip aš darau.

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

128 Gegužės 8

2009-05-08T08:05:00.000+03:00

Žinodamas, kad gesia pavojus tapti minčių apie savo praeities poelgius pavergtam, dievobaimingas žmogus turėtų būti visada pasirengęs kovai. Jėgų jam suteiks Dievas: Dievo vardas bus nenugalimas ginklas.

SWAMI BRAHMANADA*

Dėmesys yra treniruojamas labia paprastai: kai mintys nuklysta į šalį, reikia jas grąžinti atgal. Sunkiau tai daryti tada, kai mūsų dėmesį blaško ne klaidžiojančios, atsitiktinės mintys, bet tos, kurios kyla dėl mūsų neįveikiamo įžeidumo, susierzinimo, baimingumo ar kitaip pasireiškiančio savanaudiškumo. Vos tik atsiranda tokios rūšies mintis, viskas mumyse šaukte šaukia: Ar matote? Kaip jis galėjo taip su manimi pasielgti!”
Kankinamas panašių skausmingų minčių, ne vienas mūsų esame sakę: „O, jei aš galėčiau liautis apie tai galvojęs?“ Bet kaip tai padaryti, nežinome. Mes įstringame savo mintyse ir nepajėgiame iš jų išsivaduoti. Vis galvojame apie tą patį.
Tokiu atveju vėl padėti gali mantra. Vos tik gimsta destruktyvi mintis, griebkitės mantros. Kartojama mantra nutraukia ryšį tarp minties ir dėmesio. Įkyri mintis – išprovokuota pykčio, depresijos ar stipraus įgeidžio – pati jokios galios neturi. Galią turi tik dėmesys, kurį jai skiriame. Jei pavyksta dėmesį atitraukti, įkyri mintis arba įgeidis nebegali virsti veiksmu.

*Swani Brahmananda (1863 – 1923) – Indijos šventojo Ramakrišnos mokinys ir sekėjas

120 Balandžio 30

2009-04-30T08:52:00.000+03:00

Dievas yra absoliutus Gėris, neišsemiamas gyvybinių jėgų šaltinis, o žmogaus siela yra sukurta pagal Dievo paveikslą, dėl to iš prigimties trokšta Dievą pažinti ir mylėti.

JOHANNES TAULER

Kai žmogus yra patenkinęs beveik visus fizinius poreikius, kai gali mėgautis materialia gerove ir fiziniu komfortu, atsiranda nemalonus sotumo pojūtis. Visiškas atsidavimas gerovę ir materialinį saugumą užtikrinančiai veiklai galiausiai pagimdo nerimą, nepasitenkinimą tokio gyvenimo nulemtais suvaržymais bei iššūkių ir meilės stoka.
Štai tuomet ir išgirstame ramų ir tylų balsą, besikreipiantį į mus iš ten, kas yra žemiau mūsų sąmonės lygmens. Tas balsas visada slypėjo mumyse, bet buvome taip susidomėję kitais dalykais, kad jo negirdėjome. O dabar girdime: „Noriu sveiko ir taikaus pasaulio, noriu, kad širdis būtų pilna meilės, kad mano gyvenimas būtų prasmingas.“

119 Balandžio 29

2009-04-29T08:58:00.000+03:00

Mokykitės save nugalėti ir nesiimti iš karto daug darbų. Greitai suprasite, kaip tai naudinga jums. Kai tenkinies vienu, tikslo link vedančiu darbu, pajuntame, kaip susitelkia jausmai: tarsi bitės, kurios grįžta į avilį ir čia užsidaro, kad galėtų gaminti medų.

Šv. TERESĖ AVILIETĖ

Visiškas susitelkimas prilygsta visiškam atsipalaidavimui. Gebėjimas susitelkti padeda ir tada, kai norime gerai darbą atlikti, ir tada, kai darbą – kartais netgi labai mums patikusį – reikia nutraukti ir imtis kito. Jei draugas užkalbins tuo metu, kai susikaupę skaitysite mėgstamą knygą, padėkite ją į šalį ir kiek įmanoma dėmesingiau klausykitės, ką jis sako. Jei vienos jūsų mintys suksis apie pokalbį, kitos apie knygą, psichika bus padalyta į dvi dalis ir dėl to įsitempusi.

Kai įprasite nedaryti daugiau dviejų ar daugiau darbų iš karto, lengviau seksis ir meditacija. Protas greičiau mintis sutelks ir nukreips ten, kur reikia.

107 Balandžio 17

2009-04-17T10:48:00.000+03:00

Jei jūsų protas paklysta arba suglumsta, švelniai grąžinkite jį prie esmės ir vėl paveskite Mokytojui. Ir net jeigu per valandą nieko kito nenuveiksite – tik vis bandysite grąžinti savo protą prie esmės ir pavesti mūsų Viešpačiui, nes po kiekvieno sugrąžinimo jis vėl nuklys – kiekviena taip praleista valanda bus labai gerai panaudota.

Šv. PRANCIŠKUS SALIETIS

Protas nemėgsta medituoti, jis nori klaidžioti. Dažnai žmonės, kai jiems nesiseka medituoti, aiškina, kad jų mintys buvo kažkur kitur. Pirmosios meditacijos pratybos protui yra tarsi pradžios mokyklos pamokos. Iš pradžių mes bandome priversti protą bent pasilikti klasėje, kol suskambės skambutis. Nieko kito daryti dar nesugebame. Mūsų protas per daug metų yra įpratęs dykinėti! Vos tik pabandome susikaupti, jis mėgina sprukti iš klasės. Mums nelieka nieko kito kaip atsistoti ant slenksčio ir švilpti, kad sugrąžintume jį atgal.
Netgi tada, kai per trisdešimties minučių meditacijos laikotarpį mes nieko nepadarėme, o tik trisdešimt kartų sugrąžinome savo protą atgal, tai galima vadinti dideliu laimėjimu. Neabejokite tokio meditacijos seanso nauda. Toliau praktikuodamiesi išmoksite protą nuraminti. Brt, kaip sako Bhagavadgyta, ir mokymosi laikotarpis yra labai naudingas, nes kiekvienas išmoktas meditacijos elementas padaro mus išmintingesnius ir gebančius išvengti pavojų.

104 Balandžio 14

2009-04-14T11:49:00.000+03:00

Laikas, kai esu pasinėręs į buitinius reikalus, man mažai skiriasi nuo maldos laiko. Net virtuvės triukšme, kai vienu metu apie skirtingus dalykus šnekasi keliolika žmonių, Dievą išgyvenu taip, kaip klūpodamas prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.

BROLIS LORENSAS*

Protas yra apdovanotas natūraliu gebėjimu susitelkti, o kalbėdami mantrą šį gebėjimą dar papildomai treniruojame. Šį gebėjimą galime įvairiai panaudoti. Chasidų tradicijoje yra populiarus pasakojimas apie vyrą, kuris dvasinio mokytojo paklausė: „Ar turėčiau prisiminti Viešpatį, kai pasirašau vekselio sandorį?“ – Žinoma,- atsakė rabinas,- jei tu galvoji apie verslą melsdamasis, kodėl turėtum neprisiminti Dievo, kai pasirašai verslo vekselį?“

* Nicholas Herman (1605 – 1691) – vienuolis karmelitas, gyvenęs Prancūzijoje.

100 balandžio 10

2009-04-10T09:06:00.000+03:00

Tikra meilė gimsta aukojantis. Kuo lengviau atsikratome natūralaus noro, kad už gerą būtų atsilyginta geru, tuo stipresnė ir bešališkesnė mūsų meilė.

ŠV. TETERSĖ LIZJIETĖ

Jeigu žmogus mums padaro kažką gerą devyniasdešimt devynis kartus, o paskui vieną kartą įskaudina, užmirštame visus jo gerus darbus ir prisimename tik ką blogą jis padarė. Kiekvienas tuo gali įsitikinti: kai kuris nors iš tėvų, vaikų arba partnerių mus apvilia, labai supykstame. Tarsi staiga būtų dingusi mums atmintis! Tą akimirką nebeprisimename, kaip jis visą savaitę pasiaukojamai mus slaugė, kai sirgome gripu, arba kaip stengėsi pataisyti mums nuotaiką, kai buvome nusiminę, ir daugybės kitų gerų jo darbų – baltų vėliavų, bylojančių apie daug metų trukusius gerus santykius. Tada matome tik paskutinę – raudoną – vėliavą, grėsmingai plazdančią mums priešais veidą.

Nesakau, kad turėtume užsimerkti, kai kas nors nemaloniai su mumis elgiasi. Bet vis dėl tokiais atvejais nereikėtų susitelkti tik į mus įžeidusį veiksmą. Vertėtų prisiminti ir visus to asmens mums anksčiau padarytus gerus darbus, kad blogasis poelgis atsidurtų tinkamoje vietoje. Tada mes tikriausiai pasakytume: „Tai menkniekis! Neverta net galvoti.”

99 balandžio 9

2009-04-09T13:22:00.000+03:00

Nirvana nėra žvakės užpūtimas naktį. Tai – liepsnos užgesinimas, kai dieną jau išaušusi.

RABINDRANATAS TAGORĖ

Yra daug žymių mokslininkų, kurie bando aiškinti, kiek tai protu suvokiama, ką reiškia nirvana. Jų nuomone, nirvana – savojo ego sunaikinimas.
Bet šis apibrėžimas toli gražu neadekvatus. Nirvana reiškia atbudimą, praręgėjimą. Tai susiję su Budos vardu, kurio reikšmė yra „atbudęs“, „praregėjęs“ (budh – „atbusti“). Ją pasiekę, jūs suvokiate esą ne atskira pasaulio dalelė, o nedalomas vienis. Budos sekėjas yra tas, kas suvokia būties vienovę ir gyvena visų labui.
Iš tikrųjų nirvana reiškia tai, kad jumyse visai nelieka savęs. Kai kas čia gali matyti trūkumą: juk reikia atsisakyti visų simpatijų ir antipatijų, užsispyrimo, įnorių, ribotų asmeninių siekių. Taigi nirvana – tuštuma. Bet kartu tai yra pilnatvė. Kad to pasiektumėte, turite visiškai atsisakyti savęs. Protu to neįmanoma suvokti. Vienintelis kelias suprasti nirvaną yra ją patirti.

97 Balandžio 7

2009-04-07T08:28:00.000+03:00

Tas, kas sugeba džiaugtis maža laime, sulaukia didelės.

BUDA

Buda, praktiškiausias mokytojas, sako, kad išmintis – gebėjimas rinktis, tiksliau sakant, gebėjimas matyti, kas mūsų ateičiai svarbiausia, ir atitinkamai pasirinkti veiksmus.
Dauguma mūsų esame gana atsargūs priimdami esminius sprendimus, bet mažai rūpinamės dėl neesminių. Mums neateina į galvą mintis, kad daugybė mūsų praleidžiamų „mažų“ galimybių gali duoti puikų bendrą rezultatą. Nesusimąstome, kad visos šios mažos progos mums suteikiamos tam, kad protas – pamažu, o ne šuoliais – išmoktų būti ramus ir malonus. Tad nenuvertinkime jų. Kiekvienas teisingas pasirinkimas – kad ir mažuose kasdieniniuose reikaluose – prisideda prie mūsų gyvenimo krypties pakeitimo į geresnę.

93/273 Balandžio 3

2009-04-03T10:28:00.001+03:00

Buda rodo kelią, o mes turime stengtis, kad nurodytą tikslą pasiektume.

BUDA

Dvasiniai mokytojai mums yra tarsi kelio ženklai, nurodantys kelią į nemirtingumą, bet keliauti privalome patys. Tai suprantama. Juk važiuodami pro kelio ženklą greitkelyje nesitikime, kad jis įšoks į mašiną, atsisės prie vairo ir važiuos kur reikia, o mes galėsime ramiai snausti ant užpakalinės sėdynės. Dvasinės kelionės pradžioje negalime tikėtis, kad kiti žmonės atliks už mus tai, ką turime padaryti. Mes patys turime reguliariai medituoti ir išmokti būtinų dalykų.
Shri Ramakrishna kelionės pradžią lygina su „beždžioniuko kelione“, nes beždžioniukas, kol jo motina šokinėja iš medžio į medį, turi iš visų jėgų laikytis jos įsikibęs, antraip nukris ir susižeis. Tolesnę kelionę jis vadina „Kačiuko kelione“. Mat kačiukas, mielas ir bejėgis, tiesiog tupi ant tako ir kniaukia, kol motina sugriebia jį už sprando ir neša į saugią vietą. Taip ir žmogus tolesnėje kelionėje yra nešamas stipresnės negu jis pats jėgos.

92/274 Balandžio 2

2009-04-02T08:50:00.000+03:00

Pasaulyje nedingsta jokia energija, o mintis ir veiksmas neatsiranda be rezultatų – dabartinių ar galutinių, matomų arba nematomų, jaučiamų arba nejaučiamų.

NORMAN COUSINS*

Jėzaus pavyzdys po tūkstančio metų įkvėpė Pranciškų Asyžietį, o šis buvo daugybės kitų žmonių įkvėpėjas: ir tada, kai gyveno, ir po mirties, iki pat dabar. Pranciškus garsėjo kaip puikus mokytojas, bet labiausiai žmonių širdys palenkė paprastu nesavanaudišku savo gyvenimu.
Gyvenimo pabaigoje, kartą keliaudamas į kalnus, jis pasijuto labai nusilpęs. Draugai nuėjo pas valstietį pasiskolinti asilo, kad Pranciškus galėtų joti. Išgirdęs, kam jie skolinasi asilą, valstietis prisiartino prie keliautojų būrelio ir paklausė: „Ar jūs esate tas brolis Pranciškus, apie kurį tiek kalbama?“ Kai vienas iš draugų galvos linktelėjimu tai patvirtino, žmogus pridūrė: „Tuomet stenkitės iš tikrųjų būti toks geras, kaip apie jus kalba, nes jumis tiki daugybė žmonių.“ Labai susijaudinęs Pranciškus pabučiavo valstietį atsidėkodamas už priminimą.
Nors nesame vargšai viduramžių vienuoliai, turime elgtis panašiai. Nepamirškime, kad mūsų gyvenimas – pavyzdys kitiems. Joks žmogus neturi teisės sakyti, kad jo gyvenimas nereikšmingas, kad jo žodžiai neturi vertės.

*Norman Cousins (1912 – 1969) – JAV žurnalistas, eseistas.

91/275 Balandžio 1 diena

2009-04-01T11:21:00.001+03:00

Greitas protas yra liguistas. Lėtas liudija sveikatą. Ramus protas – dieviškumo ženklas.

MEHER BABA *

Mūsų modernioje civilizacijoje įsitvirtino nuomonė, kad maksimaliu greičiu dirbdamas protas dirba geriausiai. Bet lenktyniaujančiam protui trūksta laiko, kad užbaigtų mintį, o ką kalbėti apie minčių kokybę. Kai mąstome lėčiau, viską atliekame geriau. Pagerėja mūsų darbo kokybė, daugiau nuveikiame. Rami ir lygi minčių tėkmė tausoja mūsų nervų sistemą, dėl to, ištikus stresui, būname gyvybingesni, greičiau atkuriame fizines ir dvasines jėgas.

*Meher Baba (1894 – 1969) – persų kilmės indų mistikas.

LINKSMUMAS KELIA DVASIĄ

2009-03-30T08:56:00.001+03:00

Linksmumas kelia dvasią ir padeda atkakliai siekti gėrio; todėl Dievo tarnas privalo visada būti geros nuotaikos.

Šv. Pilypas Neris

Kad esame linksmi, kai mums sekasi, natūralu. Tačiau šypsotis reikia ir tada, kai esame susinervinę.
Į pagalbą pasitelkime dvasines disciplinas: jas praktikuodami jausimės tokie saugūs ir taip stipriai su savo aukščiausiuoju Aš susiję, kad galėsime linksmi ir neprarasdami dvasinės pusiausvyros gyventi net šalia sunkaus būdo žmonių ir mokyti juos keistis į gerąją pusę.
Nesėkmė darbe ar labai įtempta diena universitete nėra priežastis būti nemandagiam ir nedėmesingam su aplinkiniais.
Pažinojau mažą trejų ar ketverių metų mergaitę, kuri visada būdavo geros nuotaikos. Bet štai vieną popietę pamačiau ją nusiminusią. Kai paklausiau, kas atsitiko, ji piktai atsakė: „Ar nematai, aš nemiegojau pietų miego.“
O dabar įsivaizduokite suaugusį žmogų, kuris grįžęs namo sako: „Nelįskite prie manęs. Aš nemiegojau pietų miego.“
Turtingos dvasios vyrai ir moterys iš kitų išsiskiria linksmumu. Jie linksmi ne dėl to, kad yra paviršutiniški, bet dėl gebėjimo giliai jausti.

85 Kovo 26

2009-03-26T10:16:00.001+02:00

Troškimas - tai malda; kai troškimas begalinis, malda begalinė...Troškimas trunka tiek, kiek malda.

Šv. Augustinas

Turėjau draugą fiziką, kuris mielai diskutuodavo apie elektrinę galią, bet, man prašnekus apie troškimo arba žalingo įpročio galią, sakydavo, kad tai esanti ne varomoji jėga, bet poezija. „Galia,-kartą pasakė jis man griežtai, - gebėjimas atlikti darbą. O darbas – energija, kurios reikia perkelti tam tikrą masę tam tikrą atstumą. Nėra judėjimo, nėra darbo. Nėra darbo, nėra galios.“

Mano draugas dirbdavo savo laboratorijoje nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Todėl vieną vakarą nustebau, kai išėjęs iš kino teatro sutikau jį visai ne toje vietoje, kur yra jo darbovietė. „Kas gi tave atitraukė nuo darbo, - paklausiau. – Atrodo, keiti gyvenimo būdą.“

„Kava – sumurmėjo jis – Pritrūkau kavos.“

„Na matai,- pasakiau jam. – Pakako mažo troškimo išgerti puodelį kavos, kad nueitum net tris mylias.“ Jis suprato, ką norėjau pasakyti.

Kiekvienas troškimas yra malda. Kiekvienas troškimas turi šiek tiek energijos, be kurios nebūtų įmanoma pasiekti trokštamą tikslą.

TAS, KAS NESTOKOJA KANTRYBĖS, GALI TURĖTI VISKĄ, KO NORI.

2009-03-20T09:42:00.000+02:00

79 Kovo 20

BENJAMIN FRANKLIN

Čia pateiksiu vieną patarimą, kaip sutramdyti savo įgeidžius. Jei užsinori saldainių, ledų ar kitokių saldumynų, išeikite pasivaikščioti. Kalbėkite mantrą ir derėkitės su protu dėl laiko. Pasakykite jam: „Po dviejų valandų, kai grįšime pasivaikščioję, galėsime užeiti į kavinę ir nusipirkti puikių grietininių ledų su sirupu, vaisiais ir riešutais.“ Po dviejų valandų Jūsų protas jau bus užmiršęs ledus ir galvoje suksis mintys apie gerą filmą, kurį rytoj vakare galėsite pažiūrėti. Taigi, atsiradus įgeidžiui, jums reikia sugalvoti, kaip atitolinti galim ą jo patenkinimo laiką, - iki tol jūsų proto norai tikriausiai pasikeis.
Elkitės švelniai ir turėkite kantrybės. Kadangi daug metų lengvai tenkinote savo įnorius, būtų nesąžininga tikėtis, kad protas per dieną ar dvi prisitaikys prie griežtesnės „leidimų išdavimo „ tvarkos.

75 Kovo 16

2009-03-16T10:34:00.001+02:00

Tai, ką įgyjame mąstydami, atiduodame mylėdami.

MEISTRAS EKHARTAS

Anksčiau dažnai buvo išsakoma nuomonė, kad aktyvus kelias į dvasinį žinojimą yra vertingesnis negu susimąstymas. Bet iš tikrųjų jie abu yra vienodai vertingi ir mums reikalingi. Šis procesas vyksta ritmingai, kaip širdies darbas, įkvėpimai ir iškvėpimai, jūros potvyniai ir atoslūgiai. Kai medituojame, mes giliai nugrimztame į save, kad sutelktume gyvybines jėgas. O paskui ateina toks etapas, kai dar didesnę meilę ir išmintį atsinešame į šeimą, bendruomenę ir pasaulį. Be konkrečios veiklos stokotume progų keisti gyvenseną, ir mūsų egoizmas, užuot mažėjęs, didėtų. O be susimąstymo mums trūktų permainoms taip būtinos stiprybės ir gebėjimo nepasiduoti pašalinėms įtakoms.

72 Kovo 13

2009-03-13T09:07:00.000+02:00

Mums reikalingi žmonės, galintys svajoti apie anksčiau niekada nepatirtus dalykus ir klausyti, kodėl gi jų nebuvo.

GEORGE BERNARD SHAW

Neseniai mačiau indų filmą apie kaimietį, kuris pirmą kartą išeina iš namų, kad nuvyktų į Bombėjų. Kai grįžo jį apsupo artimieji ir klausinėjo, ką jis matė tame didžiuliame mieste. Lakoniškas filmo herojaus atsakymas puikiai apibudina mūsų amžių: „Ten tokie dideli pastatai ir tokie maži žmonės.“
Jei kas nors paprašytų apibudinti šiuolaikinės visuomenės laimėjimus, vardytume daugybę puikių naujų technologijų, dangoraižius, cirkuliuojančius didžiulius pinigų srautus, bet nedaug tikrai išmintingų ir didžių vyrų bei moterų. Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniams žmonėms trūksta ne gebėjimų, bet kilnių tikslų.
Kad maksimaliai save išreikštume, mums reikalingi tikslai, iškeliantys į paviršių vidinius mūsų turtus, talentus ir gebėjimus, apie kuriuos net patys nežinome. Mums reikia kliūčių, kurių negalima įveikti kitaip kaip tik pasitelkus drąsą ir kūrybiškumą. Su tokiais iššūkiais yra susidūrę visi garsūs sportininkai, mokslininkai, menininkai. Joks didelis laimėjimas nėra pasiektas lengvai.

EKNATH EASWARAN „PAMĄSTYMAI KIEKVIENAI DIENAI“

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

2009-03-12T09:03:00.001+02:00

EVANGELIJA PAGAL MATĄ (Mt 5,7)

Net jei mūsų protas pritaria šiems Kalno pamoksle pasakytiems žodžiams, mažai kas iš mūsų laiko juos skiria sau ir pagal juos elgiasi. Kol siekiame mums svarbių tikslų, gailestingumą paliekame nuošalyje. Norime prabangaus namo pušyne su vaizdu į jūrą, prestižinio darbo, sėkmės vaikams: beveik visi galvojame, kad šie dalykai gali padaryti mus laimingus.
„To nepakanka“,- ramiai pasakytų Jėzus. Mums reikia meilės, o jos galime gauti tik tiek, kiek kitiems duodame. Užuot tenkinęsi išoriniais dalykais, leiskime, kad kiekvienos mūsų dienos sprendimai, kaip ir ilgalaikiai darbai, būtų kupini meilės ir dėkingumo.
Tada, kad mus apsaugotų, sukils stiprios vidinės gyvybės jėgos. Jos saugos mūsų sveikatą, nes pajėgsime atsispirti fiziniams žalingiems įpročiams. Jos saugos mūsų dvasią, nes gebėsime būti ramūs. Mus supantys žmonės mumis žavėsis ir mus rems, nes matys, kad jais rūpinamės labiau negu savimi.

EKNATH EASWARAN „PAMĄSTYMAI KIEKVIENAI DIENAI“

ĮSITIKINIMAI IR KOMPROMISAI

2009-02-26T16:27:00.000+02:00

Naudingą gyvenimą galima apibūdinti kaip gyvenimą „duodant“ – „imant“. Tam reikia sugebėjimo lengvai eiti į kompromisą. Tai nelengvas uždavinys mums, girtuokliams, pratusiems prie „viskas“ arba „nieko‘. Vis dėlto neturėtume išleisti iš akių, kad pažanga beveik visuomet priklauso nuo mums vis palankesnių kompromisų.

Žinoma, ne visuomet galima leistis į kompromisą. Tam tikri atvejai reikalauja, kad laikytumės savo įsitikinimų iki galo. Sprendžiant, kada leistis į kompromisą ir kada ne, visuomet reikia labai atsargiai skirti atvejus.

TWELVE CONCEPTS, p. 39,40.

BAIMĖ

2009-02-04T11:37:00.000+02:00

Pagrindinė mūsų ydų priežastis buvo egoistinė baimė; baimė prarasti tai, ką jau turime, baimė negauti to, ko norime. Gyvendami su nepatenkintais reikalavimais, mes nuolatos jutome nerimą ir nepasitenkinimą. Neturėjome ramybės, kol nesuradome priemonių savo reikalavimams sumažinti.

<<<>>>

Nors baimė dažniausiai griauna, supratome, kad baimė gali taip pat atvesti prie geresnių dalykų. Baimė gali privesti prie apdraudimo, prie kitų žmonių gerbimo. Gali parodyti kelią į teisingumą, kaip ir į neapykantą. Kuo daugiau turėsime pagarbos bei teisingumo jausmų, tuo daugiau rasime tos meilės, kuri daugiau gali iškęsti, kuri laisvai dovanojama. Taigi baimė nebūtinai visuomet tik griauna, nes jos pasekmės gali privesti mus prie teigiamų vertybių.

1. Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų, psl. 76
2. Grapevine, 1962, Sausis

GALINGA TRADICIJA

2008-11-25T10:42:00.001+02:00

Tuo laiku, kai dar nebuvo išleista knyga Anoniminiai alkoholikai, mes neturėjome savo pavadinimo. ... Nedidele balsų persvara buvo nutarta mūsų knygą pavadinti „Išeitis“. ... Vienas iš pirmųjų narių... surado dvylika knygų, kurios jau taip vadinosi. ...taigi priimtimiausiu pavadinimu tapo Anoniminiai alkoholikai. Taip atsirado pavadinimas mūsų patirčių knygai, mūsų sąjūdžiui ir, kaip dabar pradedame suprasti, taip gimė didžiulės dvasinės svarbos tradicija.

A.A. TRADITION: HOW IT DEVELOPED, P. 35-36.
[A.A. TRADICIJA: KAIP JI FORMAVOSI]

Nuo tos akimirkos, kai Bilas Akrone staigiai apsisprendė paskambinti vietoj to, kad nueitų į viešbučio barą, kaip dažnai Aukštesnioji jėga pasireiškė kritiniais mūsų istorijos tarpais! Pradžioje mažai kas nujautė, jei iš viso tikėjosi, kad anonimiškumo nuostata taps be galo svarbi. Gali atrodyti, kad net pasirenkant draugijos pavadinimą dalyvavo atsitiktinumas.
Dievui anonimiškumas taip pat nesvetimas – Jis dažnai pasireiškia žmonių reikaluose „sėkmės“, „atsitiktinumo“ ar „sutapimo“ pavidalu. Jei anonimiškumas kažkokiu būdu tapo visų mūsų tradicijų dvasiniu pamatu, tikriausiai mūsų vardu anonimiškai veikė Dievas.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

IEŠKOKIME VISUR

2008-11-24T08:52:00.001+02:00

Pasistenk suprasti, kur tie [tikintieji] žmonės yra teisūs, ir pasinaudok jų patarimais.

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 76

Netvirtinu, kad žinau visus atsakymus dėl dvasinių dalykų, kaip ir nesakau, kad žinau viską apie alkoholizmą. Ir kiti žmonės užsiima dvasiniais ieškojimais. Jei atvira širdimi klausausi, ką kalba kiti, galiu daug laimėti. Mano blaivybė labai praturtėja, o Vienuoliktojo žingsnio darbas yra vaisingesnis, jei skaitau literatūrą, praktikuoju man artimas krikščionių apeigas, daug gaunu ir iš kitų religinių šaltinių. Nuo pirmosios taurelės man padeda susilaikyti daugelis įvairių mokymų.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

KLASIKINĖ MALDA

2008-11-20T10:46:00.001+02:00

„Viešpatie, padaryk taip, kad aš būčiau Tavo taikos ir ramybės pasiuntinys, kad neščiau meilę ten, kur gyvuoja neapykanta; atlaidumą ten, kur vyrauja blogis; vienybę ten, kur yra nesantaika; tikėjimą ten, kur tebėra abejonės; tiesą ten, kur viešpatauja melas; viltį ten, kur yra nusivylimas; džiaugsmą ten, kur yra liūdesys; šviesą ten, kur tamsa. Viešpatie, padaryk, kad nebūčiau guodžiamas, bet guosčiau kitus; kad suprasčiau, o ne tikėčiausi supratimo; kad mylėčiau, o ne . Kitiems atleisdami, gauname atleidimą. Mirdami gimstame Amžinam gyvenimui. Amen.“

DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, psl. 97

Nežiūrint, kur esu savo dvasinio augimo kelyje. Šv. Pranciškaus malda padeda man užmegzti sąmoningą kontaktą su Dievu kaip aš Jį suprantu. Manau, kad vienas iš mano tikėjimo Dievu pranašumų yra tai, kad aš Jo ar Jos nesuprantu. Esu tikras tik tuo, kad jeigu aš ir toliau tobulinsiu savo sąmoningą ryšį, tai žinosiu Jo valią sau pačiam ir turėsiu stiprybės tą valią išpildyti.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

PALENGVA DARYK, BET DARYK!

2008-11-18T09:30:00.000+02:00

Reikalų atidėliojimas – iš tiesų tas pats tingėjimas, dviem žodžiais išreikštas.

<<<>>>

„Esu pastebėjęs, kad kai kas sugeba tvarkytis kai ką kartais atidėliodamas, bet retas žmogus sugeba gerai tvarkytis maištaudamas“.

<<<>>>

„Mums dažnai pavyksta pastatyti alkoholiką akis į akį su siaubingu pasirinkimu – „Mes, iš Anoniminių Alkoholikų, arba tai darome , arba mirštame“. Jeigu jis šią mintį įsisąmonins, tolesnis gėrimas jį tik dar labiau įtikins.

Kaip ne vienas alkoholikas yra pasakęs: „Man nebuvo kur dėtis. Turėjau apsispręsti – arba pas anoniminius alkoholikus, arba pas Abraomą. Ir štai aš čia, pas jus!”

Kaip tai mato Bilas A.A. gyvenimo būdas, Vilnius1999, psl. 322

ĮŽENGIANT Į SAULĖS ŠVIESĄ

2008-11-17T08:59:00.000+02:00

„Tačiau visų pirma mes norėsime saulės šviesos; niekas daugiau negali augti tamsoje. Meditacija yra mūsų žingsnis į saulę.“

As Bill sees it, psl. 10

Kartais manau, kad neturiu laiko maldai ir meditavimui, pamiršdamas, kad visada rasdavau laiko išgerti. Rasti laiko įmano viskam, jei tik pakankamai to noriu. Pradedant meldimosi ir meditavimo rutiną, gera mintis būtų skirti tam kažkiek laiko planingai. Iš ryto aš perskaitau puslapį iš mūsų bendrijos knygų, vakare eidamas gulti, sakau: „Ačiū Tau Dieve.“ Kai malda taps įpročiu, aš skirsiu tam daugiau laiko, net nepastebėdamas, kad tai sudaro mano tokią užimtą dieną. Jei turiu problemų melsdamasis, aš tik kartoju Dievo Tėvo maldą, nes ji tikrai apima viską. Tada aš pagalvojau apie visa, už ką galiu būti dėkingas, ir sakau padėkos žodžius.
Man nereikia užsidaryti tam, kad pasimelsčiau. Tai gali būti padaryta ir pilname žmonių kambaryje. Aš tik kuriam laikui įsivaizduojamai pasitraukiu. Su laiku aš suprasiu, kad žodžiai man nebereikalingi, nes Dievas girdi mano mintis tyloje.

KASDIENIAI APMĄSTYMAI, psl. 322

KAIP GYVENTI

2008-10-23T18:33:00.000+03:00

Gyvenk taip, kad netrukdytum kitiems ir būtum savimi patenkintas

NESUVALDOMOS AISTROS

2008-10-08T10:39:00.000+03:00

Kiekvieną kartą, kai žmogus neprotingai duoda savo aistroms valią kitų žmonių atžvilgiu, atsiranda nemalonumų. Jeigu žmogus vaikydamasis turto trypia savo kelyje pasitaikančius aplinkinius, jiems toks elgesys gali sukelti pykčio, pavydo ir keršto jausmus. Nevaržomas gašlumas sukelia panašias liūdnas pasekmes.

Pernelyg didelio dėmesio, globos ir meilės reikalavimas gali patiems globėjams sukelti tiktai arba norą užgniaužti, arba pasišlykštėjimą – tokius pat nesveikus jausmus, kaip ir juos sužadinę reikalavimai. Kai garbės troškimas tampa nesuvaldomas, tai jau nesvarbu, kur tai vyksta – ar sukirpimo ar siuvimo būrelyje, ar tarptautinėje konferencijoje, - kiti žmonės nuo to kenčia ir dažnai sukyla. Toks instinktų susidūrimas gali sukelti bet kokį atoveiksmį – nuo šaltos paniekos iki aršaus priešinimosi.

DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, psl. 44

KIEKVIENAS YRA ASMENYBĖ

2008-10-07T08:54:00.000+03:00

Yra vienų vienintelis tikras visų dvasinių patyrimų matas: „Iš jų vaisių juos atpažinsite“.

Štai kodėl manau, kad nereikėtų suabejoti nė vieno žmogaus dvasinio pokyčio tikrumu – ar jis žaibo greitumu pasikeitė, ar palaipsniui keičiasi. Neturėtume reikalauti sau kito žmogaus išskirtinio dvasinio patyrimo. Iš patirties atrodytų, kad kiekvienas gauna tai, kas pačiam naudingiausia.

<<<<<>>>>>

Visiškai vienodų žmonių nebūna, tad kiekvienas iš mūsų, vertindamas save [dorovės požiūriu] turės suvokti savos asmenybės trūkumus. Išsirinkęs tinkamus batus, kiekvienas žmogus turėtų jais apsiauti ir eiti per gyvenimą tvirtai tikėdamas, kad dabar žengia teisingu keliu.

1. GRAPEVINE, 1962, liepa
2. DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, psl. 48.

IŠ knygos „Kaip tai mato Bilas“ psl. 281

DVASIŠKAI SVEIKI

2008-10-06T11:13:00.000+03:00

Būdami dvasiškai sveiki, galime daryti daug visokių dalykų, kurių alkoholikai tariamai neturėtų daryti. Sakoma, kad mums nevalia eiti ten, kur alkoholio geriama; kad namuose privalome nelaikyti alkoholinių gėrimų; kad privalome vengti geriančių draugų, net filmų, kur rodomi gėrimo vaizdai; kad nevalia lankyti užeigas; kad užėjus pas draugus, jie turi butelius nuo mūsų paslėpti; kad privalome visai negalvoti apie alkoholį, kad niekas neturi mums apie jį išvis užsiminti. Mūsų patirtis rodo, kad visa tai nebūtina.

Su šiomis sąlygomis kasdien susiduriame. Alkoholikas, kuriam šios sąlygos pavojingos, dar mąsto kaip geriantis alkoholikas – jo dvasinė būsena dar ne tokia, kokia turėtų būti. Tokiu atveju vienintelė galimybė išlikti blaiviam – ledinė Grenlandijos sala, jeigu ten nepasisuks eskimas su degtinės buteliu ir vėl visko nesugadins!

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 88

MŪSŲ NAŠTA NEPALENGVĖS...

2008-10-03T11:38:00.001+03:00

Žala, kurią kitam padarėme, turėtumėm norėti atitaisyti, nebent mūsų visiškas prisipažinimas rimtai pakenktų tam žmogui, kuriam norime atlyginti skriaudą. Arba – ir tai labai svarbu – tai galėtų pakenkti kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, negalime užkrauti savo nesantuokinių ryšių naštos nieko neįtariantiems vyrui ar žmonai.

Mūsų našta nepalengvės, neatsakingai užkrovus ją ant kitų pečių.

<<<>>>

Atlygindami skriaudas, turėtume būti nuovokūs, atidūs, malonūs, kuklūs, tačiau nereikia mums nei keliaklupsčiauti, nei su žeme lygintis. Būdami Dievo vaikai, ant savo kojų stovime ir nešliaužiojame prieš nieką.

1. DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, P. 84, 85.
2. ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, P. 72

KAD NETAPTUME PER DAUG PATENKINTI

2008-10-01T12:30:00.000+03:00

Visai nesunku apleisti dvasinę veiksmo programą ir ilsėtis ant laurų. Jei taip atsitiktų, netrukus sulauktume nemalonumų – alkoholis yra subtilus priešas.

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 74

Kai man skauda, paprasčiausiai būnu arčiau draugų, kuriuos radau šioje programoje. Skausmą galima sumažinti – išeitį parodo A.A. Dvylika žingsnių. Bet kai jaučiuosi gerai ir mane lydi sėkmė, galiu tapti per daug patenkintas. Paprastai tariant, aptingstu ir tampu problema, o ne išeitimi. Turiu imtis veiksmo ir pasitikrinti: kas su manimi vyksta ir kur link einu? Save kasdien analizuojant paaiškėja, ką privalau keisti, kad atgaučiau dvasinę pusiausvyrą. Pripažinimas, kas dedasi manyje, Dievui ir kuriam nors kitam žmogui palaiko mano sąžiningumą ir nuolankumą.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

APSKRITIMAS IR TRIKAMPIS

2008-09-30T15:11:00.001+03:00

Apskritimas simbolizuoja visą A.A. pasaulį, trikampis – tris A.A. Priesakus: Sveikimas, Vienybė, Tarnavimas. Nuostabiame naujame pasaulyje išsilaisvinome nuo fatališkos aistros.

A.A. Comes of Age, p. 139 [A.A. SUBESTA]

Tapęs A.A. gyvenimo dalimi, ėmiausi tarnauti, ir tada supratau, ką reiškia mūsų bendrijos emblema. Visų pirma-meilės ir tarnystės apskritimas su lygiakraščiu trikampiu jame, kurio pamatas reiškia mūsų Sveikimą per Dvylika žingsnių. Kitos dvi kraštinės atitinkamai reiškia Vienybę ir Tarnavimą. Visos trikampio kraštinės yra lygios. Darydamas pažangą A.A. draugijoje, pritaikiau šį simbolį sau. Aš esu apskritimas, o trikampio kraštinės reiškia tris mano asmenybės dalis: fizinę ir emocinę sveikatą bei dvasingumą, esantį simbolio pamatu. Visos trys dalys ir sudaro blaivų ir laimingą gyvenimą.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

VISIŠKAI VIENODI

2008-09-29T08:30:00.000+03:00

Nuolatinis bendravimas vienų su kitais ir su naujokais yra šviesieji mūsų gyvenimo momentai.

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, p. 78

Į susirinkimą atėjo girtas, pertraukinėjo kalbančius, atsistojo ir nusivilko marškinius, svirduliavo pirmyn atgal pasiimti kavos, pareikalavo žodžio, galų gale, išvadinęs grupės sekretorių necenzūriniais žodžiais, išėjo. Buvau patenkintas, kad jis tada atėjo – aš dar sykį pamačiau, koks buvau anksčiau. Bet taip pat pamačiau, koks esu dabar ir koks galėčiau būti. Nebūtinai turiu būti girtas,- kartais noriu būti išskirtinis ar dėmesio centre. Dažnai jausdavausi įžeistas ir atsakydavau įžeidimu, jei į mane žiūrėdavo tik kaip į vieną iš daugelio. Kuo labiau tas girtas žmogus stengėsi parodyti, kad yra ypatingas, tuo geriau supratu, kad mes visiškai vienodi.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

MŪSŲ VAIKAI

2008-09-26T09:13:00.000+03:00

„Nustojusiam gerti alkoholikui gali būti sunkumų, atkuriant draugiškus santykius su savo vaikais,...Ilgainiui vaikai pamatys, kad tėtė jau yra kitoks žmogus. ...“

Anoniminiai alkoholikai, psl. 118

Kelyje į pasveikimą aš gavau dovaną, kurios negalima nusipirkti. Tai buvo atvirukas nuo mano sūnaus, besimokančio koledže. „Tėti, tu negali įsivaizduoti, kaip džiaugiuosi, kad viskas gerai. Su gimtadieniu, myliu tave. „ Sūnus man buvo man buvo sakęs, kad anksčiau jis mane mylėjo. O paskutinių Kalėdų atostogų metu verkdamas pasakė: „Tėti, aš myliu tave! Nejaugi nematai, ką tu sau darai?“ Aš nemačiau. Sukrėstas aš apsiverkiau, bet šį kartą, gavus sūnaus atviruką, tos ašaros buvo džiaugsmo, o ne nevilties ašaros.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

KAS IŠ TO PYKČIO?

2008-09-25T07:56:00.002+03:00

Gerai išsiaiškink, kas tave veda ir kas trukdo eiti pirmyn, ir pasirink išminties kelią.

Kai supykstate, nekaltinkite savęs. Iš to mažai naudos. Pabandykime išsiaiškinti, kaip atsiranda pyktis. Įsivaizduokite, kad protas yra mūsų kūno – pastarąjį įsivaizduokite kaip automobilio važiuoklę – variklis, o pyktis variklio gedimas. Deja, apie automobilio variklį mes dažniausiai žinome daug daugiau negu apie savo protą. Pavyzdžiui, net nenutuokiame, kur yra proto įjungiklis/išjungiklis. Dėl to mūsų „variklis“ mintis generuoja ir dieną ir naktį, be pertraukos. Nerimas, įžeidumas ir pyktis suvartoja daug gyvybės energijos. Tai tas pats kas palikti variklį garaže veikianti tuščiąja eiga per visą naktį. Tada rytą, kai reikės važiuoti į darbą, teks automobilį stumti į pakalnę.
Mums reikia išmokti protą sulėtinti ir „išjungti“, kai važiuoti nereikia. Tuomet be reikalo neeikvosime gyvybingumo – kuro, be kurio neįmanoma pasiekti nė vieno norimo svarbaus gyvenimo tikslo.

EKNATH EASWARAN "PAMĄSTYMAI KIEKVIENAI DIENAI"

BUDRUMAS

2008-09-24T09:36:00.000+03:00

„Amžinai pasikartojanti tiesa: sykį tapsi alkoholiku – visam laikui alkoholikas. Jei planuojame nustoti gėrę, neturime puoselėti vilties, kad kada nors būsime alkoholiui atsparūs.“

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 27-28

Šiandien aš esu alkoholikas. Rytoj tai bus nesvarbu. Mano alkoholizmas gyvena manyje ir gyvens amžinai. Privalau niekada nepamiršti, kad aš esu. Alkoholis tikrai mane nužudys, jei man nepavyks jo atpažinti ir pripažinti savo kasdienybėje. Aš žaidžiu ne tą žaidimą, kuriame pralaimėjimas reiškia laikiną atkritimą. Aš turiu reikalą su savo liga, kuri yra neišgydoma. Ją galima tik pripažinti ir būti budriam kiekvieną dieną.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

NEIŠSENKANTI GYSLA

2008-09-22T08:06:00.000+03:00

„Išsilaisvinus iš begalinės eilės nusivylimų, mūsų džiaugsmui nebuvo ribų. Mes buvome, tarsi likęs be duonos kąsnio aukso ieškotojai, kirstuku staiga palietę aukso klodą. Tėvas jaučiasi užkliudęs kažką geriau nei auksas. Tai jis gali pradžioje nesuprasti, kad atkasė begalinį klodą, kuris teiks pelną tik tuomet, jeigu jis dirbs visą likusį savo gyvenimą ir viską, ką iškasa stengsis atiduoti veltui.“

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 113

Kai kalbuosi su naujai atėjusiu į A. A., mano praeitis žvelgia man tiesiai į veidą. Aš matau skausmą tose nevilties kupinose akyse, ištiesiu ranką, ir atsitinka stebuklas: aš tampu išgydytas! Mano problemos išnyksta, kai siekiu padėti jo virpančiai sielai.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

PRIĖMIMAS

2008-09-19T11:34:00.000+03:00

„Mes sutikome su tuo, kad dar likusiais savo pačių rezervais nugalėti alkoholio negalime, taigi mes priėmėme ir iš to išeinantį faktą, kad tik priklausymas nuo Aukštesniosios jėgos (arba tik mūsų A.A. grupė) gali atlikti šį ligi šiol neįmanomą darbą. Nuo tada, kai mes galėjome pilnai priimti šiuos faktus, prasidėjo mūsų išsilaisvinimas nuo vergavimo alkoholiui.“

AS BILL SEES IT, p. 109

Laisvė atėjo pas mane tik tada, kai sutikau, jog galiu perduoti savo valią ir savo gyvenimą Aukštesniosios Jėgos, kurią vadinu Dievu, globai. Kai supratau, kad tai, ką išgyvenu, yra gyvenimas, ir kad Dievas padės man įveikti sunkumus ir dar daugiau, į mano gyvenimo chaosą ėmė sunktis ramybė. Nuo tada Jis padėjo man visuose sunkumuose! Kai priimu situacijas tokias, kokios jos yra, o ne kokios norėčiau, kad būtų, aš galiu pradėti augti ir įgauti ramybę ir taiką.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

WORKING ON SOBRIETY

2008-09-18T10:22:00.000+03:00

Ninety meetings in ninety days. It makes sense when we first dry out and come clean. Our minds are still in a haze, and we need extra support and extra meetings in the beginning. Making the effort to go ninety meetings in the first ninety days gives insurance that we won’t trip our minds up in this haze.
It took a lot of work and effort to get where we were at. Similarly, it will take a lot of work and effort to stay clean and sober now. Am I working hard on my sobriety?
Lord, may I channel as much energy into staying clean and sober as I used to put into getting stoned.
I will work on my sobriety today in the following ways:

God help me to stay clean and sober today!

Day by Day

Daily Meditations for Young Adults

" NUODUGNIAI IR BE BAIMĖS"

2008-09-17T11:44:00.002+03:00

Mano atliekama savianalizė ne kartą ydinga būna. Tai ne su tais žmonėmis savo trūkumais dalijuosi; tai jiems jų pačių trūkumus išpažįstu, tik ne savo; tai užuot savo trūkumus išpažinęs, verkšlendamas skundžiuosi gyvenimo aplinkybėmis bei vargais.

<<<<<>>>>>

Kada anoniminiai alkoholikai siūlo drąsiai įvertinti savo dorovines savybes, kiekvienam naujokui tikriausiai atrodo, kad iš jo daugiau reikalaujama negu įmanoma. Vos tik pabando pažvelgti į savo vidų, jam Puikybė kaskart pasako: „Tau nereikia šito daryti", o Baimė šnabžda: „Nedrįsk į tą pusę žiūrėti!“

Tačiau šiuo atveju puikybė ir baimė viso labo tėra daržo baidyklės. Kai kartą tvirtai pasiryšime pažvelgti į savąjį „aš“ ir prisiversime tai padaryti atsakingai, pasijusime taip, lyg ryški šviesa būtų įsižiebusi ūkanoje. Jeigu būsime pakartotinai atkaklūs, mumyse atsiras ligi tol nepatirtas pasitikėjimas, o palengvėjimo jausmas, kad pagaliau išdrįsome sau į akis pažiūrėti, - tiesiog neapsakomas.

KAIP TAI MATPO BILAS psl. 261

NAUJAS GYVENIMAS

2008-09-15T09:56:00.000+03:00

„Taip, pakaitalas yra, ir net daug daugiau. Tai – Anoniminių Alkoholikų draugystė...Jūsų gyvenimas įgis prasmę.“

Anoniminiai alkoholikai, psl. 128

Gyvenimas be alkoholio yra geresnis. A. A. ir Aukštesniosios jėgos buvimas palaiko mane blaiviu, bet Dievo malonė daro dar daugiau – ji įneša į mano gyvenimą tarnavimą. Susipažindamas su A. A. programa moko mane naujo ir geresnio supratimo, kas yra Anoniminiai Alkoholikai ir ką jie veikia, bet svarbiausia, jis moko mane parodyti, kas esu: alkoholikas, kuriam nuolat reikia A. A. programos patyrimo, kad galėčiau gyventi Aukštesniosios Jėgos suteiktą man gyvenimą.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI Tai vienų A. A. narių apmąstymų knyga kitiems A. A. nariams

AŠ ESU ATSAKINGAS

2008-09-12T09:04:00.000+03:00

„Būti pasiruošusiam imti visą atsakomybę už savo praeities poelgius ir kartu jaustis atsakingam už kitų žmonių gerovę yra Devintojo žingsnio esmė.“

DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, psl. 85

Sveikdamas ir padedamas A.A., supratau, kad labiausiai bijau laisvės.. Tai kyla iš mano polinkio vengti imtis bet kokios atsakomybės; aš neigiu, ignoruoju, kaltinu, vengiu. Ir paskui vieną dieną aš žiūriu, sutinku, priimu. Laisvė, gijimas ir sveikimas, kuriuos aš patiriu, yra žiūrėjime, sutikime ir priėmime. Aš mokausi sakyti: „Taip, aš atsakingas.“ Tada, kai galiu tarti šiuos žodžius sąžiningai ir nuoširdžiai, esu laisvas.

Teisingo gyvenimo atpildas

2008-09-11T08:04:00.002+03:00

Koks nuostabus jausmas, jog nebūtina mums ypatingai pasižymėti tarp draugų, kad jaustumės naudingi ir iš tiesų laimingi. Negalime visi būti įžymūs veikėjai, mes to ir nenorime.

Maloniai suteikta paslauga; sąžiningai atliekamos pareigos; rūpesčiai, kuriuos nuolankiai priimame; sunkumai, kuriuos su Dievo pagalba įveikiame; supratimas, kad tiek namuose, tiek pasaulyje mus vienija bendras tikslas; suvokimas, kad Kūrėjui kiekvienas žmogus reikšmingas; įsitikinimas, kad nesavanaudiška meilė visados būna atlyginta; tikrumas, kad nesame atskirti nuo pasaulio, kad nebegyvename savo pačių pasistatytose vienutėse; žinojimas, kad Dievo santvarkoje nesame netikšos, bet turime kiekvienas savo vietą, - visa tai yra tiesioginio gyvenimo atpildas, ir jo nepakeis joks dirbtinis iškilmingumas, jokie kad ir didžiausi – turtai.

DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, p. 122

DU „STEBUKLINGI KRITERIJAI“

2008-04-28T15:30:00.000+03:00

„Visas vystymasis A.A. Draugijoje gali būti apibudintas viso labo dviem žodžiais: nuolankumas ir atsakingumas. Visas mūsų dvasinis vystymasis gali būti tiksliai išmatuotas pagal prisirišimo prie šių kriterijų laipsnį.“

AS BILL SEES IT, psl. 271

Pažinimas ir pagarba kitų žmonių pažiūroms, manieroms bei prioritetams, taip pat susitaikymas su tuom, kad galiu būti neteisus, rodo man nuolankumo kelią. A.A. principų praktikavimas visoje mano veikloje rodo, kad turiu būti atsakingas. Pagarba šiems nurodymams suteikia tikėjimą Ketvirtąja Tradicija, o ir kitomis Draugijos Tradicijomis. A.A. išvystė gyvenimo, pilno teisingų motyvacijų, labai priimtinų principų ir etikos vertybių filosofiją, išplėtė gyvenimo, kurį galima sukurti atsisakius alkoholikui šiuos nurodymus, turiu tik melstis ir rūpintis savo draugu, lyg jis būtų mano brolis.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI, Tai vienų A.A. narių apmąstymų knyga kitiems A.A. nariams

ĮTIKINĖJANT „MISTERĮ SLAPUKĄ“

2008-02-08T09:50:00.000+02:00

„Net ir tada, kai mes prasibrausime, ramybė ir džiaugsmas mus vis dar apeis. Tai yra patyrę daugelis A. A. senbuvių. Tai velnioniška vieta pačia tikriausia to žodžio prasme. Kaip gali mūsų pasąmonė, kuria vis dar srūva daugelis mūsų baimių, prievartų ir neadekvačių siekimų, būti priderinta prie to, kuo mes tikrai tikime, ką žinome ir ko norime! Kaip įtikinti mūsų surambėjusį, įniršusį ir pasislėpusį „misterį Slapuką“? Tai tampa pagrindiniu mūsų uždaviniu.“

THE BEST OF BILL, psl. 42-43

Reguliarus susirinkimų lankymas, patarnavimas ir pagalba kitiems – daugelio išbandymas ir pripažintas sėkmingu būdas. Kai tik nukrypstu nuo šių pagrindinių principų, atsinaujina mano senieji įpročiai, ir grįžta senasis mano „aš“ su visomis savo baimėmis ir visais trūkumais. Kiekvieno A. A. nario pagrindinis tikslas yra nuolatinė blaivybė, pasiekta per Vieną Dieną tam kartui.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI
Tai vienų A. A. narių apmąstymų knyga kitiems A. A. nariams

SVARBIAUSIA – MŪSŲ VISŲ GEROVĖ

2008-01-31T09:57:00.000+02:00

Vilniaus A. A. grupei ŠVIESA 9m.

2008m. Vasario 9 d. Vilniaus A. A. grupė ŠVIESA kviečia į 9 m. gimtadienio paminėjimą.
Pradžia 12 val.
Al-Anono susirinkimas 14.30 val.

Adresas: Levo Karsavino mokykla, Justiniškių g. 43.
Informacija: 8-654 35646, 8-654 01812, dainava@info.lt

„Anoniminių alkoholikų vienybė – didžiausias mūsų Bendrijos turtas... Jei nebūsime vieningi, A. A. išnyks.“

DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, psl. 127

Mūsų Tradicijos yra pagrindiniai dalykai savo vertės kėlimo procese, taip svarbiame siekiant blaivybės ir ją išlaikant. Pirmoji Tradicija man primena, kad negalima pernelyg anksti pradėti džiaugtis savo pasveikimu. Bendros mūsų gerovės iškėlimas į pirmąją vietą primena, kad nemėginčiau tapti gydančiuoju šioje programoje; aš vis dar esu vienas iš ligonių. Besitraukiantys iš mūsų atminties vyresnieji pastatė šią palatą. Jei ne ji, abejoju, ar būčiau dar gyvas. Be grupės pagalbos pasveiktų nedaugelis alkoholikų.
Aktyvus vaidmuo slopinant troškulį leidžia man išsivaduoti nuo poreikio dominuoti ir būti pripažintam. Abu šie dalykai suvaidino svarbų vaidmenį tampant man aktyviu alkoholiku. Atsisakydamas savo norų grupės labui, prisidedu prie A. A. vieningumo, kas yra svarbiausia visų pasveikimui. Tai man padeda atminti, kad visuma yra stipresnė nei visų jos dalelių suma.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

LAISVĖ NUO ... LAISVĖ Į ...

2008-01-30T09:17:00.000+02:00

„Mes pažinsime naują laisvę...“

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 72

Man laisvė yra nuo kažko ir laisvė į kažką. Pirmoji laisvė, kuria aš naudojuosi, yra laisvė nuo vergavimo alkoholiui. Koks pasitenkinimas! Tada pradedu patirti laisvę nuo baimės – žmonių, ekonominio pažeidžiamumo, suėmimo, nesėkmės, atstūmimo baimės. Tada pradedu džiaugtis laisve į – laisvę šiandien pasirinkti blaivybę, laisvę būti savimi, laisvę reikšti savo nuomonę, patirti dvasios ramybę, mylėti ir būti mylimu, ir laisvę augti dvasiškai. Bet kaip man pasiekti šių laisvių? Didžioji knyga aiškiai sako, kad, dar nepasiekęs pusiaukelės taikymosi kelyje, jau turiu pradėti pažinti „naują“ laisvę; ne senąją norų tenkinimo laisvę, nesiskaitant su kitais žmonėmis, bet naująją laisvę, leidžiančią įvykti tam, kas žadėta mano gyvenimui. Koks džiaugsmas būti laisvu!

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

PASIDALIJIMO DŽIAUGSMAS

2008-01-29T08:58:00.000+02:00

„Jūsų gyvenimas įgaus naują prasmę. Jūs galėsite matyti, kaip žmonės išsitiesina ir kaip jie padeda kitiems. Nereikia atsisakyti galimybės su draugais dalytis patirtimi, ir mes žinome, jog jūs neatsisakysite. Dažnas bendravimas su naujokais ir vienų su kitais – tai šviesiausi mūsų gyvenimo momentai.“

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 77

Žinojimas, kad kiekvienas naujai atėjęs žmogus, su kuriuo aš dalinuosi savo patyrimais, šioje Bendrijoje turi galimybę patirti man jau pažįstamą pasitenkinimą, pripildo mane džiaugsmo ir dėkingumo. Žinau, kad priešakyje jų laukia visi A. A. programoje aprašyti dalykai (kaip laikė ir manęs), jei tik jie suvoks šią galimybę ir pilnai pripažins tą programą.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

PRAEITIES TURTAS

2008-01-28T09:19:00.000+02:00

„Progai atsiradus, reikėtų savo klaidas, kad ir kokios sielvartingos jos bebūtų, ištraukti iš slėptuvių ir parodyti jas kitiems. Turite suprasti, kad mūsų tamsi praeitis Dievo rankose tampa didžiausiu turtu – gyvenimo ir laimės ratu. Taip jūs galite kitus išgelbėti nuo mirties ir vargo.“

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 109

Suvokti, kad visi tie atrodantys bergždžiai praleisti metai nepraėjo veltui, man yra didelis dalykas. Labiausiai žeminantys ir gniuždantys patyrimai virsta galingiausiais įrankiais padedant sveikti kitiems. Pažindamas gėdos ir nusivylimo gelmes, galiu ištiesti mylinčią ir užjaučiančią ranką; ir aš žinau, kad Dievo malonė man yra pasiekiama.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

KO MUMS REIKIA – TAI VIENAM KITO

2008-01-25T14:04:00.000+02:00

„A. A. iš tiesų kiekvienam girtuokliui sako: tu būsi A. A. narys, jei pats tai pareiški.“

DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, psl. 137

Kol nepasvarsčiau Trečiosios Tradicijos, ištisus metus galvojau, kad tai aktualu tik naujai atėjusiems. Tai buvo užtikrinimas, kad niekas jų negali pašalinti iš A. A. Šiandien vis dar nebejaučiu dėkingumo už dvasios tobulėjimą, suteiktą šios Tradicijos. Aš nebeieškau žmonių, akivaizdžiai kitikių, nei aš pats. Trečioji Tradicija, sutelkdama dėmesį į tai, ką su kitais tiriu bendro, paskatino mane suprasti ir padėti bet kuriam alkoholikui taip, kaip ir jie padėjo man. Ras, ateistė, parodė man aukštesnio lygio etikos ir garbės suvokimą, Kostas, kitos rasės žmogus, išmokė mane kantrybės; Vilius, pederastas, pavyzdžio pagalba išmokė mane tikro gailestingumo; jaunoji Greta sako, kad tai, jog aš trisdešimt metų blaivas vaikštau į susirinkimus, ten pat atvedu ir ją. Trečioji Tradicija užtikrina, kad gautume tai, ko mums reikia – vienas kitą.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

VISŲ PIRMA - SVARBIAUSIEJI DALYKAI

2006-09-25T14:53:00.000+03:00

„Kad suprastume šias tiesas, mums teko pakelti daugybę smūgių. Dirbę ar be darbo, su žmona ar be žmonos – mes nesiliovėme gėrę, kol norėjome remtis į žemę, bet ne pasikliauti Dievo pagalba.‘

Prieš ateidamas į A. A., aš visada turėdavau pasiteisinimą gėrimui: „Ji pasakė...“, „Jis pasakė...“, „Vakar mane atleido iš darbo“, „Šiandien gavau puikų darbą“. Jokia mano gyvenimo sritis negalėjo būti gera, jei būčiau vėl gėręs. Blaivybėje mano gyvenimas gerėja kiekvieną dieną. Turiu visada atsiminti, kad negerčiau, kad tikėčiau Dievą ir būčiau aktyvus A. A. bendrijoje. Ar šiandien ką nors iškeliu į pirmą vietą prieš blaivybę – Dievą? A. A.?

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

277

Tu esi Dievas - aš tvarinys

2006-04-27T08:41:00.000+03:00

Tu esi Dievas – aš tvarinys,
Tu esi viskas – aš niekas,
Tu esi jėga – aš silpnumas,
Tu esi visur – aš tik čia,
Tu esi tėvas – aš tik vaikas,
Tu esi gyvenimas – aš mirtingumas,
Tu esi kelias – aš blaškymasis,
Tu esi ganytojas – aš tavo avelė,
Tu esi nuolankus – aš pilnas puikybės,
Tu esi tiesa – aš klaidų verpetas,
Tu esi skaistumas – aš visas dėmėtas,
Tu esi saulė – aš tik spindulėlis,
Tu esi okeanas – aš jo lašelis,
Tu esi visata – aš jos žvaigždė,
Tu esi amžinybė – aš tik valandėlė,
Tu esi meilės ugnis – aš tik kibirkštėlė,
Tu valdai visą pasaulį – aš net savęs nevaldau,
Tu viską atnaujini – aš daug ką gadinu,
Tu kvieti į dangų – aš prie žemės glaudžiuosi,
Tu trokšti tarnauti – aš vien įsakinėti,
Tu esi amžina šlovė – aš vien lauko žolė,
Tu vainikuotas erškėčiais – aš tik apie atpildą galvoju,
Tu esi tylinti, amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas,
Kas tave pažįsta – myli, kas mane pažins – gailėsis,
Ką Tu darai – visa gera, ką aš darau – dažnai pikta,
Tu esi mano teisėjas – aš vargingas nusidėjėlis.
Tačiau – AŠ ESU LAIMINGAS1!

Litanija iškalta akmenyje Viliaus Orvydo sodyboje

Gabrielis Garcia Marquezas LAIŠKAS

2006-04-21T14:01:00.000+03:00

Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.

Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.

Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato** daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.

Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.

Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.

Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.

Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.

Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.